Auklėjimo metodas - meilė

Šiame įvairių technologijų amžiuje tėvams dažnai kyla auklėjimo problemų. Pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje gausu įvairių patarimų, kaip auklėti vaiką, tačiau šie siūlymai būna tokie prieštaringi, kad tėvams dažnai juos sunku suvokti ir išsirinkti. Tad neretai tėvai ima nepasitikėti savimi, jaučiasi nekompetetingi tinkamai auklėti vaiką. Kaip neprarasti pasitikėjimo?

Šį kartą aptarsime auklėjimo metodą, kuris yra pats paprasčiausias ir natūraliausias, nereikalaujantis specialių žinių ir įgūdžių – tai auklėjimas meile. Kas gali būti paprasčiau, kaip mylėti savo mažylį? Tačiau mūsų ,,susvetimėjimo“ amžiuje tai darosi vis sudėtingiau. Galbūt viena to priežastis - patys tėvai vaikystėje nepatyrė meilės, neišmoko dalintis jausmais, teigiamomis emocijomis.

Pasak psichologų, net suaugusieji neišsiverčia be apsikabinimų, bučinių. Žmogus, nepatyręs švelnumo, yra dirglus, jaučiasi vienišas ir niekam nereikalingas. Taigi jei suaugusiajam taip reikalingos teigiamos emocijos, tai mažyliui jos ypač svarbios!

Jau įsčiose mažylis jaučia lytėjimą, skiria balsus (ypač mamos ir tėčio). Jei mama kalbasi su savo būsimu kūdikiu, glosto pilvą - atsiranda judviejų emocinis kontaktas. Vaikutis aktyviai bendrauja su mamyte - mažylio spyriai vis stipresni. Gimę vaikučiai, su kuriais tėvai bendravo dar iki gimimo, yra ramesni, greičiau vystosi, atsparesni stresui.

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais mažylis tik per emocijas ir susipažįsta su pasauliu. Po to įsijungia regėjimas, klausa, lytėjimas. Kodėl valdiškuose namuose augantys mažyliai taip skiriasi nuo savo bendraamžių? Jie baikštūs, nepasitikintys savimi,lėčiau fiziškai besivystantys.Silpnesnės ir psichinės savybės: atmintis, mąstymas, vaizduotė. Viskas gana paprastai paaiškinama – šalia nėra artimo žmogaus, kuris reaguoja į kiekvieną jo judesį, šypseną, verksmą, kuris dažnai ima jį ant rankų, švelniai glaudžia, nuramina, pagiria. Vaikui iki trejų metų būtina, kad mama ar kitas artimas žmogus nuolat būtų šalia.

Dar visai neseniai (60-70 metais) buvo normalu, kad mama vos kelių mėnesių naujagimį palikdavo lopšelyje, o pati eidavo į darbą. Tėvams buvo patarinėjama nelepinti vaiko, neimti ant rankų, jei nėra ypatingo reikalo („gerai, kad rėkia- plaučiai vystosi“). Tokio auklėjimo rezultatas apgailėtinas – užaugo silpnos sveikatos, psichologinių problemų (nepasitikėjimas savimi, nerimas, depresija, juos lydintis alkoholizmas, agresija ir pan.) turinčių žmonių karta. Daugelis suaugusiųjų susiduria su problemomis kurdami šeimą, nes vaikystėje jų neišmokė dalintis meile ir dėmesiu.

Mokslininkai teigia,kad suaugusiųjų elgesį lemia vaikystėje patirti išgyvenimai: jei jį visą laiką lydėjo tėvų dėmesys ir švelnumas, tuo pačiu atsilygins ir jis jau pats auklėdamas kitus ir bendraudamas su jais.

Iš ko susideda auklėjimas „švelnumu“.

AKIŲ KONTAKTAS. Tai mylintis tėvų žvilgsnis, pasirengęs reaguoti į verksmą, juoką, bet kurį judesį. Žvilgsnis gali nuraminti, pritarti, pralinksminti, tačiau gali ir nubausti. Toks kontaktas vaikui būtinas nuo pat gimimo.

FIZINIS KONTAKTAS. Tai ir švelnus glamonėjimas, ir išdykavimas. Fizinis kontaktas vaikui būtinas bet kuriame amžiuje, tik gali skirtis jo pobūdis. Kūdikiui svarbus glostymas ir švelnus apkabinimas; ikimokyklinukas mėgsta ir apsikabinimus, ir bučinius,nors jam patinka ir triukšmingi žaidimai, kutenimas; kuo didesnis vaikas, tuo labiau jis ima tolti nuo tėvų, tačiau jam vis dar reikalingi bučiniai, apsikabinimai ir draugiški patapšnojimai.

DĖMESYS leidžia mažyliui pasijusti pačiu svarbiausiu žmogumi pasaulyje. Tėvai turėtų kasdien nors 10 – 15min. skirti tik savo vaikui, užmiršę savo „suaugusius“ reikalus. Tai gali būti žaidimas, skaitymas, pokalbis ar koks kitas bendras užsiėmimas. Niekas tuo metu neturėtų bendravimui trukdyti: nei televizorius, nei telefonas, nei nebaigti darbai.Tik apgaubę vaiką švelnumu ir dėmesiu tėvai gali iš jo reikalauti drausmės, savarankiškumo. Gerų auklėjimo rezultatų galima pasiekti tada, kai vaikas tiki, kad yra mylimas ir kad artimi žmonės jį priima tokį, koks jis yra.

Prisiminkite, kada paskutinį kartą rodėte švelnumą savo vaikui. Šiandien ryte? Gal vakar? Pamėginkite suskaičiuoti, kiek kartų per dieną jūs taikėte „švelnųjį“ metodą. Jei pastebėjote, kad savo švelnumą vaikučiui rodėte retai, kuo greičiau pakeiskite savo bendravimo stilių. Galima paprasčiausiai vaiką apkabinti ir pabučiuoti, galima pasakyti, kaip stipriai jūs jį mylite, koks jis protingas, geras. Meilės ir švelnumo nebūna per daug!

Galima pažaisti „emocinius“ žaidimus:

Minkštų žaisliukų ieškojimas (nuo dvejų metų)
Surinkite visus namie esančius minkštus žaislus ir paslėpkite juos po antklode. Ten pat tegu palenda ir vaikas. Jis turi apčiuopti ir įvardinti kiek galima daugiau žaisliukų. Galite ir patys kartu su mažyliu palįsti po antklode – bus dar linksmiau.

"Prisiliesk..." (nuo 4-5 m.)
Žaidžia keli žmonės. Vedėjas sako: „Prisiliesk prie...mėlyno“. Visi turi kuo greičiau susiorientuoti, rasti žaidėjų aprangoje mėlyną spalvą ir ją paliesti. Galima ieškoti spalvų, rūbų elementų (rankovė, kišenė...). Svarbu, kad būtų liečiamas kiekvienas žaidimo dalyvis.

Žaidybinis masažas
Galima daryti lengvą nugarytės, rankų, kojų masažą glostant, tapšnojant. Galima sugalvoti įvairių pasakų, istorijų.

Kuo dažniau namie organizuokite įvairias šventes - dideles (gimimo diena, Naujieji metai...) ir mažas (vasaros puota, saulutės diena, sekmadieniniai pietūs...).

Gydymas meile

Meile ir švelnumu galima netgi gydyti! Jei vaikas pavargo, apsirgo, galima pamėginti taikyti psichologinę įtaigą. Seniai žinoma, kad vaikai lengvai pasiduoda įtaigai. Gaila, bet tėvai šios savybės dažnai neišnaudoja. Net mylinti mama gali įteigti vaikui nepilnavertiškumo kompleksą, nepasitikėjimą savo jėgomis. Nereikėtų vaikučiui kartoti: „Neik prie šuns – įkąs“, „Oi ,kokia tu išbalusi“, „Leisk, padėsiu, vis vien nesugebėsi.“ Tai tik keletas neigiamų pavyzdžių, kurie trukdo normaliai vaiko raidai. Tačiau juk savo įtaką galima panaudoti naudingai: vietoj to, kad sakytume vaikui, koks jis blogas, neklusnus, baikštus, įteikime pozityvius dalykus: „Tu šaunuolis“, „Tu sveikas ir stiprus“, „Tau viskas išeis“, „Aš tikiu tavimi“...

Parengė psichologė Rūta Lukošienė