+3
-0
+3
Aukso amžiaus vaistinėje

Žmonijos istorijoje buvo visokių amžių – ir akmens, ir žalvario, ir geležies. Nors istorikai to ir nemini, tačiau svarbiausias ir ilgiausiai trunkantis žmonijos istorijoje – ugnies amžius. Akmenį ar pagalį gali pakelti ir kitas Dievo tvarinys, tačiau išgauti ir prižiūrėti ugnį – išskirtinė žmogaus savybė. XX amžių juodosios istorijos mėgėjai vadina švino amžiumi, – mat didžiulis kiekis šio metalo buvo jame išlietas į savo artimųjų kūnus. Vaistininkystės istorijoje labai svarbus laikotarpis, trukęs nuo XVIII a. pradžios iki XIX a. pabaigos, vadinamas farmacijos aukso amžiumi. Tuomet vaistininkų autoritetas buvo pats didžiausias per visą farmacijos istoriją, o vaistinės – labiausiai išpuoselėtos.

Farmacijos aukso amžiuje vaistininkai padarė tiek atradimų ir išradimų, kad tą kiekį net ir XXI a. pradžioje, turint moderniausias technologijas ir itin šiuolaikiškas laboratorijas, sunku suvokti: didžioji dalis alkaloidų, organinės rūgštys, koka kola, laikrodžių auksavimas, degtukai, europietiškas porcelianas, žiebtuvėlio akmenėlis, dujiniai žibintai, sintetinis kaučiukas ir t. t., ir t. t. Aukso amžius yra aukso amžius, tuomet net smege nys auksu žiba. Nė vienas mūsų neprisimename nei XIX, nei juo labiau XVIII a.

Kai kas sako, kad farmacijos aukso amžius Lietuvoje truko iki 1940 m. Bet ir tuo metu vaistinėje dirbusį kolegą dabar rasti būtų nelengva. Kalbant apie farmacijos pramonės Lietuvoje aukso amžių, tai galima iki nukritimo ginčytis, ar tai buvo „GeMaPo“, ar Kauno endokrininių preparatų gamyklų klestėjimo laikas. Ir vieno, ir kito nebėra. Jeigu kas nors jūsų paklaustų, kada buvo farmacijos aukso amžius, – pasakytumėt taip, kaip ir buvo – tada, kada buvome jauni, gražūs, mylėjome ir buvome mylimi. Tada ir sovietmečio pradžios miestelio vaistinė, kurioje trūko visko, išskyrus pagarbą provizoriui, ar reklamomis plieskianti šių dienų savitarnos ir verslo šviesa persmelkta tinklinė vaistinė nebus jau tokia nemiela.

Vienu žodžiu – aukso amžius vaistinėje visada turi tam tikrą asmeninės patirties atspalvį, kuris gali turėti įtakos objektyviam vertinimui. Tačiau jei aukso amžius yra sunkiai apčiuopiamas dalykas, tai pats auksas yra svarus ir didelę vertę turintis daiktas. Vaistinėje yra svarbu viena – ar medžiaga yra vaistinga, ar ne. Auksas yra vaistas, ir tuo net abejoti neturime teisės. Jau Ajurvedos tekstuose, skirtuose alchemijai, rasime aprašytas gydomąsias aukso savybes. Bet Ajurvedoje prie aukso blyksi pavojaus lemputė – neišvalytas auksas gali pakenkti, o dėl jo žalingo poveikio įtakos gali apleisti jėgos ir susilpnėti mąstymas. Matyt, versle sukasi nevalytas auksas, nes šie nepageidaujamo aukso veikimo požymiai nėra reti mūsų laikais…

Aukso valymas pagal Ajurvedos taisykles – ilgas procesas, kurio metu dešimtis kartų auksaskaitinamas, nardinamas į įvairius aliejus, augalų nuovirus, actą bei karvės šlapimą. Trumpai sakant, tai europiečiams sunkiai suvokiamas ir nuobodus darbas, tačiau jo rezultatas – rožinės spalvos išvalyto aukso milteliai, kurie kelia lytinį pajėgumą, gerina širdies darbą, regėjimą, mąstymą, grąžina jaunystę. Lyg negana būtų išvardytų savybių, toks auksas gydo karštinę, nervų ligas, šizofreniją, džiovą, epilepsiją, isteriją, astmą ir net mūsų laikų siaubą – vėžį. Dozuojama po 10–25 mg dukart per dieną.

Tibeto vaistininkystėje, kurią pažinti lietuviškai galime šviesios atminties prov. Donato Butkaus dėka, auksas ilgina gyvenimą, stabdo senėjimą ir šalina apsinuodijimą metalais, tačiau, jeigu turi nuodingų priemaišų, – žudo. Tibetiečiai skiria dvi aukso rūšis: raudonąjį ir geltonąjį. Raudonasis puikiai gydo apsinuodijimą metalais, juo galima patikrinti, ar ligonis yra gavęs nuodų: priglaudus prie šilto apnuodyto kūno, raudonasis auksas suspindi vaivorykštės spalvomis. Taigi vyresnės kartos kolegos, kurių šliūbinis žiedas yra pagamintas iš raudonojo („rusiško“) aukso, gali juo patikrinti maistą ir gėrimus, ar nėra koks netikėlis į juos įpylęs nuodų.

Geltonasis auksas geriausiai stiprina sveikatą, tik nereikia jo supainioti su prasčiausiu auksu, kuris išgaunamas alchemikų. Iš Tibeto alchemijos žvilgtelėjus europietiškon alchemijon, sužinome, kad mūsuose alchemikai auksą matė trijų pavidalų – eterinio, skysto ir kieto. Tai tas pats auksas, kuris, padedant alchemikui, gali virsti iš vienos būklės į kitą. Paracelsas buvo įsitikinęs,kad bet kuris, įsigilinęs į alchemijos mokslą, gali išgauti auksą, ir tai yra net nediskutuotina. Tačiau gauti universalų vaistą – va, čia tai yra tikras alchemijos menas. Šios idėjos šviesoje alchemija iš rūmų rūsių persikėlė į vaistines ir ilgainiui tapo chemija. Taigi ir chemijos mokslo gimimas vaistinėje yra susijęs su auksu.

Avicena aprašė vos kelias gydomąsias aukso savybes – aukso milteliai stiprina akis, gydo širdį. Laikomas burnoje auksas naikina nemalonų kvapą. Islamo laikotarpio farmacijoje europiečiai mato ir piliulių auksavimo pradžią. XIX a. auksas vaistinėse (kaip ir alchemijos traktatuose) buvo trijų rūšių:

Aurum foliatum – aukso lapeliai. Tokio aukso knygelė turėjo 252 plonu ir švelniu popieriumi atskirtus 17 kvadratinių centimetro ploto lapelius. Šis auksas naudotas auksuoti piliulėms (10 piliulių – 1 aukso lapelis). Piliulės tapdavo ne tik gražios, bet ir įgydavo daugiau vaistingųjų savybių

Aurum pulveratum – aukso milteliai.

Aurum precipitatione divisum – nusodintasis auksas.

Paskutinieji du aukso pavidalai į vaistinę atkeliavo iš alchemikų laikų. Gydytojai ir pacientai iš jų tikėjosi stebuklų: jaunystės ir stiprybės. Taip pat buvo skiriami į vidų apsinuodijus vaistu ar išoriškai užsikrėtus sifiliu, sergant vėžiu. Į vidų buvo skiriama po 2–6 centigramus,o išoriškai – po 1–2 decigramus per dieną. To meto farmacinėje spaudoje buvo stebimasi, koks gajus yra alchemikų laikų pėdsakas šiuolaikinėje vaistinėje. Dabar Aurum metalicum išliko tik homeopatijoje, nors aukso iš farmacijos tikisi (ne homeopatiniais kiekiais) visi… Ir, kaip tyčia, ausyse pradeda skambėti kompozitoriaus Šarlio Guno operos „Faustas“ personažo Mefistofelio kupletai: „Vien tik auksas valdo jus… O šėtonui tai puota, šauni puota…“ Po šių žodžių turėtų nuskambėti pragariškas kvatojimas, bet mes išgirstame aukso skambesį, nes auksas vaistinėje pirmiausia yra vaistas…

Šaltinis: „Farmacija ir laikas“ Nr.5, 2016m.