Būti žmonėmis išmokstame iš savo tėvų

Būti žmonėmis išmokstame iš savo tėvų

 

Pirmaisiais savo gyvenimo metais vaikas dar nėra atsiskyręs nuo tėvų, tapatina save su jais, o ypač − su mama. Būtent ji vaikui yra pagrindinis prieraišumo objektas. Vėlesniame vaikystės periode vaikas tapatinasi su savo lyties tėvu, jam tas panašumas yra gyvybiškai svarbus. Apie vaikų ir tėvų panašumus, jų įtaką tolesnei vaiko raidai ir net gyvenimui suaugus papasakojo šeimos psichologė Giedrė Gutautė Klimienė.

 

Ikimokykliniame periode panašumas − sveikintina

Mergaitė, bandydama būti tokia kaip mama mokosi būti moterimi, o berniukas − vyru. Šiuo aspektu vaikų tapatinimasis su tėvais ikimokykliniame periode yra geras dalykas: „Kai, pavyzdžiui, mergaitė nori būti panaši į mamą ir tas panašumas jai kelia džiaugsmą“,− kalbėjo psichologė. Vis tik vaikui būnant atsiskyrimo etape bandymas jį panašinti į save tėvams gali būti netgi konfliktų priežastimi.

 

Net būdamas ikimokyklinio amžiaus vaikas mokosi turėti savo nuomonę ir požiūrį. Dažnai vadinamoji trejų metų krizė ateina šiek tiek vėliau nei trečiasis gimtadienis, ji gali užsitęsti. Žmogaus asmenybė vystosi nuo pat jo atsiradimo pradžių, tai yra, nuo to laiko, kai vaikas pradeda augti mamos pilvelyje. Vaiko atsiskyrimas nuo tėvų vyksta visą laiką. Net jei vaikas yra ypač susitapatinęs su savo tėvais, kažkuri jo dalis vistiek prieštarauja tėvų nuomonei, stengiasi įtvirtinti savąją.

 

Aš − stilinga kaip mamytė! Aš − gražus kaip tėvelis!

Vaikų noras būti tokiems kaip jų tėvai yra natūralus ir suprantamas. Vaikams iki šešerių metų tėvai yra patys didžiausi autoritetai ir pavyzdžiai. Jų elgesys, apranga, kalba, įpročiai yra sektini ir kopijuojami. Viską, ką daro tėvai ikimokyklinio amžiaus vaikai kopijuoja. Būtent dėl to rūkančių tėvų vaikai žaisdami susiranda pagaliuką ir sako, kad rūko. Būtent dėl to slapta mergaitės kuičiasi mamų kosmetinėse, o berniukai šlakstosi tėčių losjonais po skutimosi.

 

Vaiko psichologija formuojasi tol, kol jis to nesupranta. Kiekvienas tėvų poelgis palieka pėdsaką vaikų pasąmonėje ir tik nuo tėvų priklauso, koks tas pėdsakas bus. Jei vaikas nori dėvėti panašų į tėčio megztuką, kodėl jam to neleidus? Taip vaikas bus laimingesnis − jis bus pripažintas, jis bus toks kaip tėtis, toks pats vyriškas ir toks, koks ir turėtų būti. Juk tėtis yra pats geriausias. Tėvų nenoras tenkinti tokių vaiko poreikių, kurie nėra piktybiniai vaikui yra žalingi. Neargumentuotas vaiko atstūmimas darys tik blogą įtaką. Toks vaikas bus nelaimingas, piktas, o tėvų dėmesį jis bandys gauti tokiais būdais, kurie jiems tikrai nepatiks. Juk uždegta staltiesė nieko gero neduoda, ar ne?

 

Neišgirdus vaiko poreikių vaikystėje − problemos užaugus

„Aš nekalbu apie tai, kad reikia tenkinti apskritai visus vaiko norus, kalbu apie tai, kad svarbu įsiklausyti į vaiko poreikius ir juos atliepti. Bet ribos turi būti, jas kontroliuoja tėvai“,− kalbėjo psichologė. Jei vaiko poreikiai nėra atliepiami, jis susiduria su savęs nuvertinimu, yra nepriimamas, tėvams svarbūs tik jų poreikiai ir nuomonė, o į vaiko nekreipiama dėmesio, tokiam vaikui gali būti sunku reikštis tarp bendraamžių, nes jis išmoksta slopinti savo poreikius, norus, patį save kaip asmenybę. Tokiam vaikui gali būti apskritai sunku save suprasti, o užaugus gali būti nelengva atrasti tas sritis, kurios jam tinka ir patinka, nes prieš kiekvieną poelgį kyla klausimai kaip jį įvertintų mama ir tėtis. Žmogus tiesiog nebežino, koks pats jis yra.

 

Dėl kritikos vaiko savivertė krenta labai greitai. Tėvų kritika vaikui yra įrodymas, kad jis kažko negali, nesugeba, yra prastas ir blogas. Dažnai užaugę tokie vaikai gyvenime nieko nesiekia, nes nuolat kritikuojami pradėjo galvoti, kad nieko negali. Jei nieko negali, tai nieko ir nedaro. Tokių paauglių tėvai skundžiasi, kad jų vaikas nesimoko, bet iš tikrųjų jie patys „padėjo“ vaikui, kad taip atsitiktų. Dažnai būna taip, kad tėvai pamiršta vaiko poreikius, interesus ir bando jį nukreipti ta linkme, kuria patys eina ar norėjo eiti. Tokiais atvejais tėvai užgožia vaiką.

 

Tėvų elgesys − būsimos vaiko šeimos modelis

Tėvų elgesys šeimoje vaikui yra svarbus pavyzdys. Jei mama ir tėtis vienas su kitu elgėsi gražiai, tai greičiausiai ir vaikai taip elgsis su savo antromis pusėmis. Taip pat ir atvirkščiai: jei šeimoje buvo fiziškai ar psichologiškai smurtaujama, dažnai tai kartojasi ir ten užaugusių vaikų šeimose − moteris pasirenka vyrą, kuris smurtaus, nes ji tiesiog nesupranta, kad gali būti kitaip.

 

Norint, kad užaugęs vaikas savo sukurtoje šeimoje sutartų gerai, mokėtų bendrauti su kitais žmonėmis, atsižvelgti į juos, tėvams pirmiausia reikėtų atsižvelgti ir vienas į kitą, ir į vaiką − reikia rodyti vaikui pavyzdį. Pagarbos santykis turi būti tarp visų šeimos narių.

 

Dažnai žmonės nepastebi, kad elgiasi kaip tėvai − jie sako, kad nekenčia vieno iš tėvų, nes jis elgėsi blogai, tačiau ištyrinėjus to žmogaus elgesį jaučiasi, kad jis daugelį dalykų daro taip pat, kaip jo nekenčiamas vienas tėvų. Jei žmogus nematė gražiai sprendžiamų konfliktų, gražaus bendravimo, bet matė žeminimą, pastarąjį priima kaip elgesio normą − jis tiesiog nežino kitaip. „Galbūt žmogus savo šeimoje elgsis priešingai, nei elgėsi jo tėvai, bet vistiek tam priešingam elgesiui įtaką padarė būtent jo tėvų pavyzdys“,− kalbėjo gydytoja.

 

Draugų įtaka nenurungs tėvų pavyzdžio

Vaiko noras ar nenoras būti panašiam į tėvus labai priklauso nuo raidos etapo. Tėvai privalo priimti natūralų vaiko poreikį iš pradžių susilieti sujais, o paskui atsiskirti. Kartais atsitinka taip, kad vaikai pernelyg ilgai užsibūna toje stadijoje, kai jiems yra saugu būti susiliejus su savo tėvais. Tokiu atveju tėvai turėtų šiek tiek stumtelti jau užaugusį vaiką nuo savęs, padaryti jam daugiau erdvės iniciatyvai, leisti jam prisiimti atsakomybę.

 

„Draugai labai įtakingi paauglystėje. Iš kitos pusės, tėvų padėtas pagrindas iki paauglystės ir jos metu turi didesnį svorį ir didesnę įtaką. Tėvai padeda kertinius akmenis, ant kurių laikosi visa kita. Draugų įtaka bus tiek stipri, kiek yra po apačia padėta tėvų ir nuo to priklausys, kiek žmogus sugebės atsispirti kažkokiam netinkamam elgesiui. Paauglys, aišku, galvoja, kad tėvai išvis nieko nereiškia ir apskritai su jais niekas nesusiję, bet taip nėra“,− pasakojo G.G.Klimienė. Tėvų įtaka, pavyzdys ir diegiamos vertybės persiduoda vaikui stipriai ir žymiai daugiau nei bet kokių draugų aplinkui.

 

Vaikiškų drabužių parduotuvėlės idėja gimė augant dukrytei

Diana − jauna moteris, drabužius pradėjusi kurti sau ir augančiai dukrytei Gustinai dabar jais prekiauja Vilniuje įkurtoje „Modi Du“ krautuvėlėje. Diana – drabužių autorė ir dizainerė.

 

Kiekvienas norintis netradicinių rūbų dizaino sprendimų savo vaikui „Modi Du“ krautuvėlėje ras paltukų, megztukų, skraisčių, kelnių, marškinėlių, džinsų, džinsinių sijonukų, trikotažinių kelnyčių, bridžiukų ir netgi sijonmaišių. Mamytės „Modi Du“ gali įsigyti barchatinių megztukų, topukų, sijonmaišių, vasariškų suknelių, hareminių džinsinių kelnių. Krautuvėlės siūlomi suaugusiųjų drabužiai dėl savo netradicinių formų populiarėja ir tarp jaunimo, todėl Diana pradeda galvoti ir apie naują kolekciją tėveliams.

 

Juk viskas prasideda nuo jausmo. Kai tavo mergaitė nori tokio paties megztuko. Ir turėdama laisvo laio tu jai tokį sukuri. O tada suknelę, šortukus, galų gale − paltuką. Kai pamatai, kad tavo kūryba nebetelpa ne tik širdyje ar galvoje, bet ir spintoje nori ja dalintis su kitais. Kad ir kiti vaikai būtų laimingi galėdami antradienio rytą į darželį ateiti su tokiomis pačiomis kelnytėmis kaip ir jų mamytė.