+3
-0
+3
Carinės Rusijos imperatoriaus našlės Marijos Fiodorovnos ligos ir jų gydymas, 1807-1808m.

Sankt Peterburge imperatoriškojoje Pavlovsko rūmų vaistinėje jų šeimininkei, caro Pavlo I našlei Marijai Fiodorovnai kas trečią dieną, o kartais ir dažniau buvo gaminami vaistai. Negalima sakyti, kad imperatorė sunkiai sirgo, ji tiesiog buvo apsupta jos savijauta besirūpinančių gydytojų, kurie nurodydavo vaistininkui kaskart pagaminti vis šviežių laisvinamųjų, migdomųjų, įvairių tepalų ir klizmavimo skysčių. Priklausomai nuo dozės vaistai gali virsti nuodais, todėl jų gamyba buvo akylai kontroliuojama. Kiekvieną gautą receptą vaistininkas detaliai perrašydavo į receptų knygą, nurodydamas ne tik vaisto sudedamąsias dalis ir jų kiekius, bet ir pažymėdamas, kaip juos vartoti, koks gydytojas išrašė vaistą, ir parašydamas, kad šie vaistai skirti imperatorei Marijai „Pour S M. I. L‘ Imperatrice“ (Pour sa majeste L Imperatrice). Remiantis tuo, kokie vaistai buvo užregistruoti jos didenybės Marijos Fiodorovnos receptų knygoje 1807–1808 m., galima daryti prielaidas, kokiomis ligomis tuo metu sirgo imperatoriaus našlė. Informaciją, gautą iš receptų knygos, papildė ir gydytojo Josefo Franko atsiminimai. Jis tuo metu dirbo Vilniaus universiteto medicinos profesoriumi, o jo tėvas, įžymus gydytojas, profesorius Pėteris Frankas buvo caro Aleksandro I šeimos gydytoju. Taigi šie du ir kiti šaltiniai padėjo atskleisti, kokiomis ligomis, tikėtina, sirgo jos didenybė Marija Fiodorovna, ir tiksliai nusakyti, kokiais vaistais ji buvo gydoma 1807–1808 m.

Gyvenimo kelias

Carinės Rusijos imperatorės Jakaterinos II sūnus Pavlas I, tapęs našliu, antrą kartą vedė jaunutę princesę Sophie Marie Dorothee Auguste Louise von Württemberg. Priėmusi pravoslavų tikėjimą, ji tapo Marija Fiodorovna. Iš visos Romanovų dinastijos moterų ji pagimdė daugiausiai, net dešimt, vaikų. Jos vyrui perėmus carinės Rusijos valdovo sostą, būdama 37 metų, ji tapo įtakingiausia moterimi imperijoje. 1801 m., po Pavlo I nužudymo, Rusijos imperijos valdovu tapo vyriausiasis sūnus Aleksandras I (valdė 1801–1825), po jo mirties – kitas sūnus Nikolajus I (valdė 1825–1855). Marija Fiodorovna buvo įtakinga politiniame, socialiniame ir kultūriniame imperijos gyvenime. Ji – Romanovų šeimos moterų filantropijos tradicijų kūrėja, labdaros ir švietimo organizacijų steigėja, našlaičių sveikatos globėja. Marijos Fiodorovnos rezidencijoje Pavlovsko dvare buvo aptariami svarbūs politiniai reikalai, o jos nuomonė – girdima ir svarbi.

Asmeninis Marijos Fiodorovnos gyvenimas buvo kupinas netekčių ir išgyvenimų. 1795 m. mirė dukra Olga, 1801 m. sąmokslininkai nužudė vyrą carą Pavlą I, 1808m. palaidojo dvejų metukų anūkę, caraitę Jelizavetą, o 1825 m. mįslingomis aplinkybėmis mirė jos vyriausiasis sūnus imperatorius Aleksandras I. Po vyro žūties užvirė kova dėl sosto, veltui Marija Fiodorovna vylėsi tapti imperijos valdove. Nepaisant konfrontacijų, netekčių, politinių įtampų, dvaro gyvenimo įmantrybių, ji likdavo rami, gebėdavo atsitiesti po išgyventų tragedijų ir buvo palyginti geros sveikatos. Josefas Frankas apie 47 metų našlę savo atsiminimuose rašė: „Imperatorė dar graži, didinga, smarkiai dekoltuota, su keliomis eilėmis didelių perlų ant krūtinės...“. Tokį įspūdį jis patyrė, kai 1806 m. iš Vilniaus atvyko į Sankt Peterburgą aplankyti savo tėvo Pėterio Franko, tuo metu dirbusio imperatoriaus Aleksandro I šeimos gydytoju.

Gydytojai

„Didingos imperatorės“ sveikata nuolat rūpinosi trys gydytojai: senyvo amžiaus vokietis Iohannas Beckas, iš Škotijos į imperatoriškąjį dvarą pakviestas Aleksandras Crichtonas ir jaunas gydytojas vokietis Iohannas Ruhlas. Gydyti imperatoriškosios šeimos narius buvo didelė garbė ir atsakomybė. Imperatoriškojo dvaro gydytojai ėjo aukštas pareigas mokslo institucijose, vadovavo sveikatos priežiūros įstaigoms, bet prioritetu buvo kilmingos pacientės sveikata. Gydytojai būdavo gerbiami ir gaudavo brangių dovanų. Pavyzdžiui, P. Frankas rūpinosi caraitės Jelizavetos sveikata. Už mažosios pacientės paskiepijimą nuo raupų gydytojas iš imperatoriaus

Aleksandro I gavo 600 rublių vertės žiedą, o už tai, kad caraitė, dar būdama kūdikis, išgyveno po sunkios ligos, gydytojas gavo briliantais papuoštą tabokinę. Pats P. Frankas rašė: „Tai labai išmintinga nuo pat kūdikystės pratinti karališkuosius asmenis prie dosnumo.“ Šios dovanos buvotik priedas prie atlyginimo. P. Franko metinis atlygis buvo 12133 rubliai, iš jų: už imperatoriaus žmonos gydymą 4000 rublių, maistui – 2920 rublių, arkliams 2113 rublių. P. Frankas buvo Sankt Peterburgo chirurgijos akademijos rektorius ir už tai gavo 600 rublių, t. y. kelis kartus mažesnį atlygį nei už imperatoriaus žmonos gydymą, taip pat vadovavo

klinikai ir už šį darbą gaudavo 2500 rublių. Tikėtina, panašius atlygius gavo Marijos Fiodorovnos gydytojai ir ilgiausiai iš jų dirbęs I. Beckas. Šis gydytojas nuo 1773 m. tarnavo imperatoriškajai šeimai. Pirmiausia jis tapo 20-čio būsimo sosto įpėdinio Pavlo I asmens chirurgu, vėliau imperatoriaus Pavlo I ir jo žmonos Marijos gydytoju,o 1777 m. priėmė jų pirmagimį caraitį Aleksandrą I. Būdamas 72 metų, jis vis dar rūpinosi Marijos Fiodorovnos sveikata. Su gydytojais I. Bechu ir I. Ruhlu jos didenybė Marija Fiodorovna kalbėjo gimtąja vokiečių kalba, su škotu A. Chrichtonu – prancūziškai. Gydytojai nenuilstamai rodė savo dėmesį ir pagarbą kilmingajai pacientei. Kas antrą-trečią dieną jai išrašydavo vaistų, dažnai pakartodavo anksčiau išrašytus receptus. Gydytojai vengė eksperimentuoti ir tik pasitarę paskirdavo naują vaistą.

Sunkiausias negalavimas

Imperatoriškajame dvare veikė vaistinė, kurioje iš pačių brangiausių atvežtinių žaliavų buvo gaminami vaistai. Kiekvieno jo sudėtį vaistininkas detaliai perrašydavo į receptų knygą, nurodydamas, kuris gydytojas jį išrašė ir kaip vartoti. Senukas I. Beckas dažnai lankydavo Mariją Fiodorvną, išrašė daug receptų, bet tai tik penki skirtingi vaistai, kuriuos nurodydavo vis iš naujo pagaminti. Tris-penkis kartus per mėnesį savo kilmingajai pacientei jis skirdavo klizmavimo skystį, paruoštą iš kalio nitrato, vadinamosios salietros, ištirpintos rožių vandenyje. Imperatorė, kaip ir daugelis to meto aristokratų, kentėjo nuo vidurių užkietėjimo. Diduomenės mėgstamas riebus maistas, nuolatinis sėdėjimas, korsetas, stangriai veržiantis kūną, trikdė žarnyno veiklą. Todėl kaskart prieš miegą imperatorė vartojo laisvinamąjį vaistą – rabarbarų šaknų miltelių nuovirą. Kartais gydytojai papildomai skirdavo laisvinamųjų piliulių, tinktūrų ir ekstraktų. Ilgai vartojant rabarbarų nuovirą galima sukelti priešingą atsaką – vidurių užkietėjimą. Klizmavimas galėjo būti skiriamas ne tik žarnyno mechaniniam valymui, bet ir pertekliniams skysčiams (humorams) pašalinti. Nuo antikos laikų buvo tikima, kad žmogaus organizmas susideda iš keturių skysčių, ir, esant kurio nors pertekliui, pasireiškia liga. Todėl perteklinio skysčio pašalinimui nuleidžiamas kraujas, skiriami laisvinamieji, vimdomieji, šlapimą varantys ir prakaitavimą skatinantys vaistai. Vimdomųjų vaistų Marijai Fiodorovnai gydytojai neskyrė, tačiau reguliariai rekomendavo klizmas.

Odos, akių ligos, didelis kraujospūdis

Vidurių užkietėjimas galėjo būti susijęs su kitu Marijos Fiodorovnos negalavimu – odos bėrimais ir skauduliais. Vaistininkas šią ligą vadino „dedervine“, bet tai galėjo būti ir žvynelinė, seborėja ar kita odos liga. 1809 m. P. Frankas dedervinę diagnozavo Napoleonui ir siūlė jos neliesti bei netepti jokiais tepalais ar skysčiais, išskyrus distiliuotu actu. Gydytojai ant Marijos Fiodorovnos rankų susidariusius pūlingus skaudulius gydė tepalu su giliai į audinius įsiskverbiančia, deginančia chemine medžiaga – kalio šarmu. Vaistas atverdavo ir pridegindavo pūliuojančius skaudulius. Skirti ir kiti skysčiai ir tepalai odos ligoms gydyti, kartais ir anuomet labai populiarus gyvsidabrio tepalas. Šis vaistas dažnai buvo išrašomas sergantiesiems sifiliu. Marija Fiodorovna nesirgo šia tarp aukštuomenės paplitusia liga, nes gydytojai niekada neskyrė jai gerti kalomelio (gyvsidabrio chlorido) ir labai retai išrašydavo gyvsidabrio tepalo. Be to, sirgdama šia liga, ji nebūtų sulaukusi 69 metų. Marijai Fiodorovnai silpnėjo rega. 1825 m., aprašydama sūnaus, imperatoriaus Aleksandro I laidotuves, sakėsi menkai įžvelgianti baltas nosinaites, kuriomis laidotuvių dalyvės šluostė sielvarto ašaras. 1807–1808m. gydytojas A. Crichtonas nuolatos jai skirdavo akių skalavimo ir plovimo skysčius. Tikėtina, kad jos silpstančio regėjimo priežastis buvo šiandien lengvai gydoma katarakta.

Ir nors XVIII a. viduryje Prancūzijoje jau aprašyta kataraktos operacija, ši akių liga carinės Rusijos rūmuose dar buvo nežinoma. Tikėtina, kad imperatoriaus našlė kentėjo ir nuo didelio kraujospūdžio. Apie kraujospūdį nežinoję to meto gydytojai stengėsi tik malšinti simptomus: galvos skausmą, svaigimą, nemigą ir kt. Bemaž kiekvieną vakarą Marija gaudavo išgerti nuo 5 iki 15 eterio lašų, kuris veikė raminamai ir padėdavo užmigti. Tačiau nuolatinis šios svaigios medžiagos vartojimas galėjo sukelti priklausomybę. Prielaidą apie didelį kraujospūdį patvirtina ir sūnaus, imperatoriaus Nikolajaus I detalus motinos mirties aprašymas. Laiške jis minėjo, kad prieš mirtį Marijai Fiodorovnai palengvėjo nuleidus kraują, bet vėliau „kraujas užliejo galvą“.

Be kitų ligų, Marija Fiodorovna patirdavo sezoninio peršalimo negalavimus, neuralginius skausmus. Tačiau gydant šias ir kitas ligas Marijos gydytojai retai skirdavo populiariausią XIX a. vaistą opijų, kuris pasižymėjo nuskausminamuoju, kosulį slopinančiu, euforiją sukeliančiu veikimu.

Gedinčios Marijos Fiodorovnos gydymas

1808 m. balandžio 30 d., tikėtina, nuo meningito mirė dvejų metukų imperatoriaus duktė, Marijos Fiodorovnos anūkė Jelizaveta. Gydytojai Pėteris Frankas ir Aleksandras Crichtonas diagnozavo, kad mažoji caraitė karščiuoja ir kenčia skausmus dėl dygstančių dantų. A. Crichtonas siūlė įpjauti dantenas. Dvi savaites sirgusi mergaitė mirė. Sielvartas ir skausmas tvyrojo rūmuose, Marijos Fiodorovnos sveikata pablogėjo.

Mėnesį gydytojai kasdien lankė gedinčią pacientę ir skyrė dvigubai daugiau vaistų nei paprastai. Dėl paūmėjusių ligų gydytojams teko ne tik intensyviau gydyti žarnyno, akių, odos negalavimus, bet ir padidinti raminamųjų vaistų dozes, ypač eterio. Praėjus mėnesiui po laidotuvių, Marijos Fiodorovnos sveikata pagerėjo, gydytojai sumažino vaistų kiekius, toliau jai vėl buvo taikomas panašus į buvusį gydymas.

Kvapieji maišeliai

Imperatoriškojoje vaistinėje buvo gaminami ne tik vaistai, bet ir parfumerija. Šiandien sunku patikėti, kad tuo metu aukštuomenės rūmuose tvyrojo tvaikas, kad ir aukštuomenė nesiprausė, nes manė, kad muilas ir vanduo kenkia sveikatai. Paslėpti nemalonius kvapus bandyta kvepinant rūmus. Vaistininkai ruošė kvapiuosius miltelius iš aromatinių augalų ir brangiausios žaliavos muskuso, kuriuos, rūpestingai sutrynę, sudėdavo į šilko maišelius. Malonų kvapą skleidžiantis maišelis buvo laikomas ištaigingų rūmų vazose, dedamas į damų rankines arba įsiuvamas į puošnių suknelių klostes. Kvapiųjų medžiagų maišelis Marijai Fiodorovnai buvo paruoštas ir prieš pat anūkės mirtį, tuokart atsisakyta muskuso ir prie aromatinių medžiagų pridėta sudžiovintų kiečių žolės miltelių.

Švelni terapija

Marija Fiodorovna buvo ilgaamžė, mirė sulaukusi 69 metų. Nepaisant gydymo procedūromis ir vaistais, kurie galėjo kenkti sveikatai, – nuolatinėmis klizmomis, eterio lašais, didelėmis laisvinamųjų vaistų dozėmis ir kt., reikia pripažinti, kad jos gydytojai taikė palyginti švelnią terapiją. Nors Mariją Fiodorovną kankino odos ligos, gydytojai retai išrašydavo populiarųjį gyvsidabrio tepalą, nedažnai skausmus ir neuralginius negalavimus malšino opijumi. Chemines medžiagas, kurios sudarė 30 proc. visų jai išrašytų komponentų, dažniausiai skyrė išoriniam vartojimui, jai retai tekdavo gerti vaistus, kurių sudėtyje buvo kenksmingų medžiagų: stibio druskų, išvalytos sieros, vynakmenio druskų. Gydytojai nuolatos gardindavo vaistus apelsinų žievelių sirupu, mėtų vandeniu, išorinius vaistus kvepindavo rožių vandeniu, migdolų aliejumi, spiritiniu levandų tirpalu. Naudodami pačias brangiausias vaistines žaliavas, pridėdami skonį ir kvapą gerinančių medžiagų, apgaubdami nuolatiniu dėmesiu, prielankumu ir rūpestingumu, jie stengėsi, kad gydymas Marijai Fiodorovnai būtų kaip galima malonesnis, o ją gydantys gydytojai – pripažįstami ir vertinami.

Išsami imperatoriaus našlės Marijos Fiodorovnos receptų knygos turinio analizė publikuota straipsnyje „The Medical Treatment of Maria, Dowager Empress of the Russian Empire: an analysis of her prescription book from 1807 and 1808“. Pharmazie. 2016, vol. 71, no. 11. ISSN 0031-7144 p. 670-679.

Doc. dr. Vilma Gudienė

Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus

Šaltinis: „Lietuvos gydytojo žurnalas“, Nr.10, 2016m.