Didžiausias ir svarbiausias profesoriaus gyvenimo projektas

Profesorius habilituotas daktaras Algirdas Venalis, kaip ir dauguma aktyviai gyvenančių ir daug dirbančių jo kolegų, pastaruoju metu paskendęs darbų sūkuryje. Be savo pamėgtos specialybės reumatologijos ir šia liga sergančių pacientų, atsakingam gydytojo darbui besirengiančių studentų ir nemažo darbo krūvio, kurį kasdien tenka patirti VUL Santariškių klinikų Reumatologijos centre, šiandien profesoriui nė kiek ne mažiaus rūpi kitos, itin atsakingos ir garbingos Jungtinio inovatyvios medicinos centro direktoriaus pareigos, reikalaujančios daugybės žinių, sąmoningumo, sumanumo, atsakomybės ir kitų svarbių asmeninių savybių. Tačiau atrodo, viskas puikiai sekasi... O ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui, poilsiui, galbūt – gyvenimo skonio pojūčiui ir saviraiškai, susikaupimui, pamąstymams? Apie tai – šis pokalbis... Teigiama, jog žmogaus gyvenimui didelę įtaką daro aplinka, kurioje jis gimsta, auga, vystosi. Kokia aplinka formavo Jūsų asmenybę?

Negalėčiau pasakyti, kad ta aplinka man buvo labai palanki. Gimiau Sibire, Irkutsko srityje, Taišeto rajone, Suetichos gyvenvietėje (dabar ji vadinasi Berezinskaja). Mano dabar jau garbaus amžiaus mama Vincenta Venalienė buvo Vilniaus universiteto pirmo kurso farmacijos studentė, kai ją tiesiai iš studijų suolo išvežė į Sibirą. Tremtyje atsidūrę lietuvių vaikai gerai nemokėjo rusų kalbos, o lankyti mokyklą privalėjo. Todėl mano mama, turėjusi tam tikrą išsilavinimą ir gerai mokėjusi rusų kalbą, natūraliai tapo mokytoja. Na, o kai lietuvių vaikai pramoko rusiškai, jos, kaip mokytojos, paslaugų buvo atsisakyta, nes socialinė kilmė nebuvo tinkama šioms pareigoms. Mano tėvas Ildefonsas Venalis (keistas vardas, tiesa, tačiau kartą besilankydamas Portugalijoje atsidūriau prie šv. Ildeafonso katedros ir labai apsidžiaugiau sužinojęs, kad toks vardas tikrai egzistuoja) – iš prigimties buvo muzikantas. Mano tėvus ištrėmė labai jaunus, tačiau jie stengėsi ieškoti gyvenimo prasmės net ir būdami toli nuo gimtųjų namų. Būtent tremtyje, Irkutske, tėvas baigė muzikos technikumą. Aš gimiau 1953 metais. Dabar prisimenu tik atskirus to laikotarpio epizodus. Beje, didelio vargo, skurdo ir bado tremtyje man patirti neteko, nes tada šeimą sukūrę tėvai jau buvo prasigyvenę, augino gyvulius. Kai grįžome į Lietuvą, man buvo septyneri. Apsigyvenome Mažeikiuose, čia pradėjau lankyti mokyklą.

 

Kodėl nusprendėte pasirinkti gydytojo profesiją, o netapote, pavyzdžiui, menininku, architektu ar kaip tėtis – muzikantu?

Pirmiausia todėl, kad neturiu jokių šioms profesijoms tinkamų gabumų. Bet ir apie mediciną niekad nesvajojau. Yra žmonių, manančių, jog jie patys visiškai valdo savo gyvenimą bei likimą, tačiau aš tokių asmenų kategorijai nepriklausau. Mano gyvenime buvo nemažai atsitiktinumų, kurie lėmė daugelį situacijų. Buvau tiksliųjų mokslų atstovas. Mokiausi gerai, bet nei kalboms, nei biologijai neskyriau tiek dėmesio, kiek jo sulaukdavo tikslieji mokslai. Aktyviai dalyvaudavau rajono matematikos, fizikos olimpiadose, o paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje laimėjau pirmą vietą respublikinėje chemikų olimpiadoje. Kai atėjo laikas nuspręsti, kuo būti, paskutinę dieną ir turbūt paskutinę valandą pernešiau savo dokumentus iš Vilniaus universiteto Chemijos į Medicinos fakultetą. Prieš tai suskubau paklausti, ar dar galima, o man buvo atsakyta, jog jei greitai bėgsiu – gal spėsiu. Taip ir padariau. Spėjau. Tokį sprendimą lėmė subjektyvūs dalykai. Kitaip tariant, atsidūriau ten, apie ką niekad gyvenime negalvojau.

 

Studijos nenuvylė? Ar nekilo minčių, jog paskubėjote, nepasikliovėte rimtais apmąstymais ir atsidūrėte ne tose rogėse?

Pirmieji studijų metai nepatiko, nes nesimokėme jokios medicinos – vien elementariai kalėme anatomiją. Man atrodo, ne viskas, ko turėjome išmokti – ir dar lotyniškai, vėliau buvo reikalinga. Netgi dabar pats, būdamas dėstytojas, manau, kad ne viską iki smulkiausių dalykų reikėtų krauti studentams į galvas, – medicinos studijos turėtų būti organizuojamos truputį kitaip. Kadangi prie kalimo nebuvau pratęs ir pats susikūriau visai kitokį mokymosi stilių, ėmiau bijoti, kad nepašalintų iš universiteto. Bet taip neatsitiko – priešingai, gerai išlaikiau egzaminus. Paskui prasidėjo klinikiniai dalykai, atsirado daugiau vietos mąstymui, samprotavimui, visokioms asociacijoms, daugiau erdvės saviraiškai ir mažiau – mechaniniam faktų įsiminimui, detalių kaupimui. Tiesa, galbūt vienintelė tokių mechaninio žinių kaupimo prasmė – smegenų lavinimas. Ir nors žmogus daugiau nei 90 proc. to, ką iškala, užmiršta, mankštos smegenims nauda neabejotinai išlieka. Pirmuosius studijų kursus baigiau sėkmingai. Pareigos jausmas darė įtaką: juk reikėjo būtinai gauti stipendiją, bendrabutį, nes be šių gyvybiškai svarbių dalykų mano gyvenimas būtų buvęs gana sudėtingas. Beje, dažniausiai gaudavau padidintą stipendiją. Aukštesniuose kursuose dalyvavau Studentų neurologijos būrelio veikloje, buvau jo pirmininkas. Maniau, jog manęs laukia neurologo ateitis. Tačiau baigus studijas – naujas atsitiktinumas. Besirikiuojant prie dekanato ir belaukiant paskyrimų komisijos sprendimų, netikėtai pastebėjome nepažįstamą žmogų. Kažkas paleido gandą, kad tai karinio laivyno atstovas, o jo pasirodymo tikslas – įteikti vyrams šaukimus į tarnybą. Visi gerokai išsigandome, nes niekas tarnauti nenorėjo. Kai pakvietė mane (eilėje buvau antras), sužinojau, kad šis nepažįstamasis – tuometinio Eksperimentinės klinikinės medicinos instituto direktoriaus pavaduotojas dr. Medardas Čiobotas (buvęs Seimo narys). Jis man pasiūlė stoti į aspirantūrą. Iškart sutikau, nors tik vėliau paaiškėjo, jog keblumų galėjo kilti dėl mano praeities, t. y. tėvų tremties. Tačiau, patartas prof. A. Matulio, niekam apie tai nepasakojau ir nesklandumų pavyko išvengti. Sėkmingai baigus aspirantūrą (dabar jai prilygsta doktorantūra) visiškai netikėtai tapau reumatologu, nors iki tol net nelabai žinojau, kas tai yra. Kaip ir daugelis kitų medicinos sričių, ji tuo metu nebuvo išskirta.

 

Reumatologija – ištikimoji Jūsų gyvenimo palydovė. Ar taip?

Reumatologija visada buvo šalia. Man darbas šioje srityje labai svarbus, įdomus ir reikalingas. Ir tai vienintelė mano specialybė. Mano mokytojas prof. A. Matulis, reumatologijos pradininkas Lietuvoje, sakydavo, kad reumatologija yra jo darbas ir jo hobis. Aš galėčiau visiškai pritarti šiam teiginiui. Beje, vyresnės kartos šviesaus atminimo reumatologas prof. P. Erelis yra parašęs knygą „180 reumatinių ligų“. Na, gal joje apžvelgtos ne visos reumatinės patologijos, bet tikrai jos visos – su reumatiniais sindromais. Tai tiktai patvirtina išvadą, jog ši specialybė pagal jai priskiriamų ligų skaičius ir apimtis, pacientų skaičių yra labai plati. Nes maždaug vienas iš keturių į šeimos gydytojus besikreipiančių žmonių skundžiasi reumatinėmis problemomis. Manoma, kad maždaug 16 proc. žmonių, t. y. kas šeštas, serga kokia nors reumatine liga. Kadangi į medikus pagalbos jie kreipiasi dažniau nei turintys kitų sveikatos sutrikimų, susidaro ketvirtadalis visų ligonių. Reumatologija Lietuvoje vystėsi ir tapo tokia, kokią mes matome ir suprantame dabar. Ji man pasirodė esanti labai įdomi sritis ir susidomėjimo ja neprarandu iki šiol. Todėl labai džiaugiuosi, kad visiškai netikėtai tapau reumatologu, nors galėjo būti visai kitaip. Taigi, toks atsitiktinumas tiktai patvirtina tiesą, jog labai svarbu tinkamu laiku atsidurti tinkamoje vietoje, ir kad daug įdomių pokyčių gyvenime įvyksta visai atsitiktinai. Beje, tokių netikėtumų mano gyvenime buvo ne vienas. Svarbu tiki būti visada pasiruošusiam juos priimti ir rasti jėgų tuos iššūkius realizuoti. Reumatologija, jos teorinė bazė, iš esmės yra paremta imunologija. Man buvo įdomu rašyti disertaciją: nagrinėti cirkuliuojančius imuninius kompleksus ir jų koreliaciją su klinikine eiga. Vėliau dar įdomiau – dėstyti reumatologiją studentams. Praktiškai aš buvau pirmasis, pradėjęs Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentams dėstyti atskirą reumatologijos kursą. 1992 m. tapau Bendrosios terapijos ir reumatologijos katedros, kuri dabar vadinama Reumatologijos, traumatologijos ortopedijos ir plastinės chirurgijos katedra, vedėju. Nors pavadinimai keitėsi, šiai katedrai vadovauju iki šiol. Klinikine veikla užsiėmiau lygiagrečiai. Pradžioje dirbau Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje įkurtame Reumatologijos skyriuje, vėliau persikėliau į VUL Santariškių klinikas, kur 2003 m. įkūrėme Reumatologijos centrą. Šiuo metu vadovauju klinikai, kurios sudėtyje yra Reumatologijos centras.

 

Ant jūsų pečių gula dar vienos atsakingos administracinės pareigos – esate sparčiai statomo Jungtinio inovatyvios medicinos centro direktorius. Kaip sekasi dar vienoje saviraiškos srityje?

Statomas Inovatyvios medicinos centras buvo įkurtas Klinikinio eksperimentinio ir Imunologijos institutų pagrindu. Jis sujungs mokslo, medicinos ir greta esančias biofarmacijos įstaigas į bendrą „Santaros“ slėnio biomedicininių mokslinių tyrimų branduolį. Europos fondų lėšomis statomo centro įranga ir laboratorijomis galės naudotis visi mokslinių interesų turintys asmenys – ne tik instituto darbuotojai, bet ir visų aplinkinių ligoninių darbuotojai, turintys akademinių interesų: magistrantai, doktorantai. Inovatyvios medicinos centras specializuosis biotechnologijos, inovatyvios medicinos technologijos, molekulinės medicinos ir biofarmacijos srityse. Čia, greta Santariškių klinikų, laboratorijose,bus atliekami pažangūs medicininiai tyrimai. Vienoje vietoje bus sutelktas stiprus mokslininkų ir medikų potencialas. Centras statomas su patikimais partneriais – Santariškių klinikomis. Aš, kaip šio instituto vadovas, labai norėčiau, kad jau šių metų rudenį įsikeltume į pastatą, kuris šiuo metu yra įrengiamas, ir pradėtume veiklą.

 

Kiek Jums asmeniškai svarbus šis veiklos etapas, kai tenka prisiminti sukauptas žinias, pasinaudoti patirtimi, bendru įdirbiu medicinos srityje?

Tai labai sudėtingas projektas. Daug laiko ir jėgų atėmė jo ruošimas, pagrindimas, derinimas ir apgynimas įvairiose institucijose, viešųjų pirkimų organizavimas, projektavimas ir t. t. Tačiau kartu ši veikla labai įdomi ir labai praturtino mano gyvenimą. Tai svarbiausia dabartinė man rūpima aktualija arba galima sakyti – didžiausias mano gyvenimo projektas. Kita vertus, indėlis į šį darbą – ne vien mano asmeninis, bet ir viso kolektyvo, kolegų iš Santariškių klinikų. Negaliu nepaminėti profesorių A. Laucevičiaus, K. Strupo, A. Laurinavičius, V. A. Bumelio, dr. J. Ivaškos – be jų pagalbos šiandien tikrai nebūtume tiek padarę. Kadangi tai labai stiprūs, organizuoti žmonės, jų dėka įgyvendinsime šį projektą. Manyčiau, kad šio centro sukūrimas bus labai svarbus žingsnis į priekį visų Lietuvos žmonių gyvenime. Juk dideli darbai vyksta atliekant kamieninių ląstelių pritaikymo tyrimus reumatologijoje, kardiologijoje.

 

Koks Jūsų požiūris į šiuolaikines reumatologinių ligų gydymo galimybes? Ar jos džiugina?

Džiaugiuosi, kad mano profesinio augimo metais reumatologijoje įvyko tikra revoliucija. Kaupėsi tam tikra medžiagos, daugybė duomenų apie reumatinių ligų patogenezės imuninius procesus ir tuo pagrindu gimė biologinė terapija Taigi, pagaliau kiekybė „sprogo“ ir į kokybę. Tai iš principo naujas dalykas, didžiulis proveržis. Pati biologinės terapijos pradžia – prieš 15 metų, o dabar ji ir toliau labai plečiasi, didėja jos apimtys tiek pritaikant gydymą pacientams, tiek gausėjant vaistų asortimentui. Ši terapija labai pakeitė daugelio sunkių ligonių prognozę. Beje, reumatologija buvo pirmoji, kurioje biologinė terapija startavo, vėliau išplito į daugelį kitų sričių. Šią naujovę man teko stebėt nuo jos pradžios. Būtent biologinės terapijos atsiradimą laikau pagrindiniu įvykiu mano, kaip gydytojo, karjeroje. Na, o svarbiausias įvykis mano, kaip administratoriaus, karjeroje, – neabejotinai minėto Inovatyvios medicinos centro sėkmingas atidarymas, kurio nekantriai laukiu.

 

Darbas su studentais irgi nelieka nuošalyje. Kiek dėmesio skiriate pedagogikai ir kiek ši veiklos sritis jums yra maloni bei įdomi, taip pat ir naudinga?

Man patinka studentai ir darbas su jais. Norom nenorom esu nuolat priverstas atnaujinti savo žinias, pasipildyti jų bagažą. Šiuolaikinis jaunimas yra puikus. Buvo toks periodas, kai mediciną studijavo ne tokie reiklūs sau ir specialybei, menkesnės erudicijos asmenys, bet dabar studentai yra žingeidūs, darbštūs, išsilavinę, aktyviai stengiasi panaudoti įgytą patirtį, susipažįsta su kolegų studijomis bei klinikine veikla užsienio šalyse, suvokia, kad norint nuo jų neatsilikti, reikia gerokai pasitempti.

 

Na, o kaip save realizuojate pasibaigus įtemptai darbo dienai, paskaitoms, išėjęs iš ligonio palatos? Kaip organizuojate savo poilsį?

Aš mėgstu skaityti, ypač patinka geri klasikiniai romanai. Kai turiu daugiau laisvo laiko – mėgstu keliones. Esu apkeliavę tikrai daug įdomių pasaulio šalių – pradedant Amazonės džiunglėmis, Venesuela, Peru, Brazilija. Ir su indėnais ne teką teko pabendrauti. Prisimenu Orinoko gentį, įsikūrusią Venesuelos nacionalinio parko džiunglėse, susitikimus su Varao genties atstovais, kurie, beje, išgirdę, kad mes lietuviai, prisiminė kažkada kartu su jais gyvenusį mūsų tautietį Olechandro Laime (greičiausiai – Aleksandras Laimė ar Laimo). Jie pasakojo jog šis žmogus atvykęs ten ieškoti deimantų, o jų neradęs, pasiliko. Vėliau daugiau pasidomėjęs sužinojau apie Olechandro indėlį į mineralogiją ir apie tai, kad mūsų kaimynai latviai net yra pastatę filmą apie šį žmogų, tikindami, jog jis esąs latvis. Beje, Venesueloje lankėmės tuo metu, kai klostėsi labai sudėtinga ir pavojinga politinė situacija, tačiau nemalonių įvykių pavyko išvengti. Be Lotynų Amerikos esu aplankęs nemažai Azijos šalių: Vietnamą, Tailandą, Korėją, Japoniją, Kiniją. Nustojau iš kelionių vežti suvenyrus – tiesiog jau nebėra vietos namuose. Tokia poilsio forma man labai priimtina, tai vienas didžiausių ir mane labiausiai praturtinančių džiaugsmų. Visada mėgau gamtą – malonu į ją išeiti. Turiu šiokį tokį sodą – nors nesu labai entuziastingas sodininkas, mielai šiame kampelyje leidžiu laiką. Surandu laiko nuvažiuoti prie jūros – patinka jausti jos galybę. Buities darbų nedirbu, nebent vienintelį – imuosi pagaminti kokį nors patiekalą.

 

Jūsų šeimą jungia viena labai aiški gija – medicina. Smagu, kad vaikai pasekė Jūsų ir žmonos pėdomis, tarsi pratęsia Jūsų pasirinktos profesijos įprasminimą?..

Taip, visa mūsų šeima yra medikai. Žmona Jūratė – vaikų reumatologė, sūnus Paulius – taip pat reumotologas, gyvena ir dirba Švedijoje, Stokholme. Daug pastangų nepagailėjusi ir gydytoja tapusi dukra Giedrė save realizuoja Amerikoje. Ji hospitalinė specialistė (t. y. ligoninėje dirbanti internistė). Giedrė visą laiką dirbo Niujorke, bet baigusi medicinos studijas išvyko į Meino valstiją. Abu vaikai patys rinkosi savo gyvenimo kelią, sakyčiau – niekas didelės įtakos nedarė. Žinoma, su jais susitinkame nedažnai. Sūnaus su šeima sulaukiame keturis penkis kartus per metus, o dukra į Lietuvą grįžta vos kartą per metus – antrąsyk mes važiuojame į Ameriką jos aplankyti. Savo šeimas sukūrę dukra ir sūnus jau padovanojo mums tris vaikaičius.

 

Ar dar plazda Jūsų krūtinėje daug neįgyvendintų idėjų?

Atrodo, viskas jau padaryta – namas pastatytas, sūnus užaugintas, medžių prisodinta, bet dar norėtųsi pagyventi. Pasakysiu – aš nesu savo laimės kalvis. Kai kuriais gyvenimo momentais man sekėsi, arba kaip sakoma, – lydėjo Dievo palaima, kitais – nelabai. Visokių periodų būta. Taip, yra žmonių, kurie niekada nepaslydo. Aš savęs prie tokių priskirti negalėčiau, bet jaučiuosi laimingas.

 

Kalbėjosi Ramutė Pečeliūnienė

 Šaltinis: "Lietuvos gydytojo žurnalas"