+4
-0
+4
Farmacijos istorikas Tauras Mekas: „Prieš 20 metų būčiau nupiešęs visai kitokį šių dienų vaistinės vaizdą…“

Kauno senamiestyje ne vieną dešimtmetį veikiančio Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus direktorius Tauras Mekas – diplomuotas farmacijos specialistas, tačiau jo darbas su vaistininkystės praktika tiesiogiai nesusijęs. Įstaigos vadovas neneigia esąs biurokratas, tačiau kartu patikina, kad jis – visa širdimi vaistininkystei atsidavęs žmogus, kuriam farmacijos prilyginimas verslui – didelis įžeidimas…

 Gerbiamas Taurai, mūsų skaitytojams esate gerai pažįstamas ne tik iš nuoširdžių pokalbių su žurnalistais, bet ir iš puikių publikacijų apie vaistininkystę bei jos istoriją. Turbūt ne kartą Jums jau girdėtas klausimas – kodėl pasirinkote ne pelningą farmacijos verslą, o farmacijos istoriją? Juk galėjote gyventi kur kas sočiau!

Iš tiesų šiandien žodžius „farmacijos verslas“ tenka išgirsti ne taip retai. Vis dėlto, jei kokiame19 amžiuje vaistininkas būtų buvęs pavadintas verslininku, galėjo tą besipravardžiuojantį asmenį ir į dvikovą iškviesti… Sakoma, kad dabar ir medicina yra verslas. Bet argi gydytojas – verslininkas? O vaistininkystė yra viena iš sveikatos apsaugos sistemos dalių. Pamenu, gal prieš 10 metų Kaune buvo leidžiamas žurnalas medikams, kuris turėjo priedą „Farmacijos verslas“. Man tai prilygo farmacijos specialisto įžeidimui. Juk jei farmacija – verslas, tai kas tada yra tokio verslo objektas? Žmogaus sveikata? Vadinasi, tu pelnaisi iš žmogaus nelaimės, ligos. Todėl man šis dalykas – farmacijos verslas – kategoriškai nėra priimtinas.

Tačiau tokių nuostatų – apie farmaciją, kaip verslą, buvo galima išgirsti ir prieš daug metų?

Nuo senų senovės visose šalyse turguje būdavo pilna verslininkų, kurie norėjo ir gebėjo pasidaryti pinigų iš žmogaus sveikatos. Tačiau vaistininkų bendruomenė į tokius veikėjus žiūrėjo kaip į nevisaverčius, vertino juos kaip pavojingus asmenis. Nes kuo daugiau tokių verslininkų buvo, tuo farmacijos įvaizdis prastėjo. Mat verslas yra verslas, o sveikata yra sveikata. Ir už jokius pinigus sveikatos nenusipirksi. Todėl man priimtina dirbti mylimą, malonų darbą, o su verslu nenoriu turėti nieko bendra.

Žinau, kad Jūsų giminėje buvo ne vienas istorikas, gal tai ir lėmė Jūsų pasirinkimą, potraukį gilintis į įgytos profesijos istorijos vingius?

Sovietmečiu didžioji dalis jaunuolių, kurie mokėsi universitete, domėjosi istorija, nes tai svarbus, esminis tautos ir žmogaus kultūros pamatas. O dėl gilesnio domėjimosi… Kai domiesi ir brendi į tą gilumą. Viskas aiškėja, šviesėja, surenki daugiau informacijos – darosi dar įdomiau. Na, o jei kalbame apie farmacijos istoriją, tai galiu tik patvirtinti, kad mane šiais dalykais „užkabino“ docentas, mano buvęs mokytojas Alfonsas Kaikaris. Be abejo, reikėjo laiko ir išmanymo – kuo domėtis, kaip, kur ir kiek… Praėjo gal 20 metų, kol supratau, kur ir ko ieškoti. Mano meilė istorijai ir konkrečiai farmacijos istorijai pradėjo „reikštis“ studentavimo laikais, kai su kitais studentais pradėjau važinėti ir rinkti su istorija susijusius daiktus. Taip pamažu „įklampinau“ save į nesibaigiantį procesą…

Jūsų atsidavimą istorijai liudija ir tai, jog Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejus yra Jūsų vienintelė darbovietė…

Kaip čia teisingiau pasakius… Vienintelė darbovietė, bet… ne vienintelė. Taip jau atsitiko, kad teko dirbti daugelyje darboviečių – ir Kauno medicinos institute, ir Medicinos akademijoje, ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete… Mat muziejus visada buvo šių aukštųjų mokyklų, o jei tiksliau – tos pačios, tik pavadinimus keičiančios aukštosios mokyklos, – padalinys. Taigi, nors mano darbo knygelėje įrašų pilna, iš tiesų keitėsi tik darboviečių pavadinimai. Kaip tame pačiame kabinete sėdėjau prieš keliasdešimt metų, taip iki šiol ir sėdžiu. Teisybė, sakoma, kad jei žmogus nepakeičia darbo kas dešimt metų, jam su nervais pasidaro negerai. Man tas negrėsė, nes, kaip matote, ėjau iš darbovietės į darbovietę (juokiasi).

Muziejuje, kurio direktorius esate, sukauptas didelis archyvas, veikia turtinga biblioteka. Ar šiais turtais farmacijos studentai gali kada panorėję pasinaudoti? Ar jiems tokia galimybė sudaryta?

Ir vėl kalbėsiu šiek tiek paslaptingai – gali naudotis, bet negali. Nes, jei, tarkime, paimsime carinės Rusijos imperijos laikotarpį, beveik viskas, kas muziejuje sukaupta, pateikiama rusų kalba. O šiais laikais tik retas studentas gali pasigirti mokąs rusų kalbą. Kitaip sakant, literatūros yra labai daug, ir jei studentas mokytis į universitetą atvykęs iš Rytų ar Vakarų Lietuvos, tikimybė, kad mokės rusiškai, yra didesnė. Kitiems, deja, šansų muziejuje naudingai praleisti laiką nėra daug. Juolab kad ir vokiškai suprantančių studentų šiandien nėra daug – vyrauja anglų kalba. Tuo tarpu mūsų bibliotekoje didžioji dalis literatūros yra rusų ir vokiečių kalba.

Jei jau prakalbome apie studentus – kaip Jums atrodo, kodėl farmacijos studijų programa šiandien yra tokia populiari? Kodėl taip veržiamasi į farmaciją? Tikimasi sotaus, turtingo, gero gyvenimo?

Farmacija yra viena iš nedaugelio specialybių, kurią turėdamas niekada nemirsi badu. Senas rusų mokslininkas taip yra pasakęs: būdamas vaistininku, nueisi į kiemą, prisirinksi žolių ir galėsi jas išmainyti į lašinius. Nes tai yra specialybė, kuri visada buvo ir bus reikalinga. Dar vienas pliusas – švarus darbas. Tiesa, yra ir minusų. Pavyzdžiui, tenka bendrauti ir su ne itin maloniais asmenimis – į vaistinę užsuka ir narkomanų, ir neblaivių, ir psichiškai nestabilių asmenų, kurie kabinėjasi, pyksta, agresyviai elgiasi. Vaistininkas turi gebėti su kiekvienu tokiu asmeniu išmokti bendrauti, susikalbėti… Buvo metas, kai dauguma į farmaciją stojančių jaunuolių gaudavo valstybės finansuojamas vietas, nes buvo pasiekę labai aukštus mokymosi vidurkius. Su tokiais studentais dirbti buvo vienas malonumas. Prieš keletą metų viskas pasikeitė – didesnė studentų dalis už mokslą pradėjo mokėti, ir tą laikotarpį aš vadinu lūžiu. Nori nenori teko priprasti prie studentų su visai kita motyvacija, kitaip sakant, man, dėstytojui, reikėjo persilaužti. Tiesa, pastarojo meto tendencijos, kuomet vėl į farmaciją gręžiasi aukščiausiais balais mokyklas baigę moksleiviai, džiugina.

Kaip atpažinti studentą – tas bus tikrai atsidavęs farmacininkas, o iš šito nieko neverta tikėtis…

Labai sunku tą nuspėti. Istorija rodo, kad buvo gana prastai vertinamų studentų, kurie vėliau tapo didžiuliais farmacijos patriotais,puikiais, atsidavusiais vaistininkais, ir – atvirkščiai. Todėl nedrįsčiau tvirtinti, kad jei studijų metu studentas nelabai turi noro gilintis į farmaciją, jis bus prastas specialistas. Čia netikėtai prisiminiau pavyzdį iš Šventojo rašto, kai krikščionis persekiojęs Saulius virto apaštalu Pauliumi… Matyt, kiekvienam turi ateiti savas laikas.

Šiandien vaistininkas negali diagnozuoti ligos, bet jau gali skirti gydymą – nuo šių metų įteisintas vaistinėse farmacinės rūpybos paslaugų teikimas. Kokia Jūsų nuomonė apie tokius pokyčius? Ką apie tai liudija istorija?

Jei žiūrėtume istoriškai, buvo laikai, kuomet žmogus, kuris gamindavo vaistus, galėdavo skirti ir gydymą. Istorinė asmenybė Galenas buvo gydytojas ir vaistininkas viename… Nuo 13 amžiaus Europoje buvo patvirtinta tokia nuostata: gydytojai negali imti pinigų už vaistus, o vaistininkai negali gydyti. Kitaip sakant, šios dvi specialybės buvo

atskirtos. Kalbant apie šiandieną, labai sudėtinga atsakyti, gerai tai ar blogai, kad vaistininkui suteikta daugiau teisių. Be abejo, galbūt ir labai norisi diagnozuoti, bet ar jam pakanka įgytų žinių? Juk jei vienos specialybės gydytojas eina gydyti kitos specialybės gydytojo ligonius, niekas negali patvirtinti, kad nebus klaidingų sprendimų. Vienas visko negali žinoti. Kas kita, kai prireikia skubių sprendimų, kai reikia gelbėti žmogaus gyvybę – tokiu atveju delsti būtų nusikaltimas. Vis dėlto imtis dalykų, kuriuos ne iki galo išmanai, kuriems trūksta patyrimo ir pasiruošimo, aš bijočiau. Juk nugarą gali skaudėti ir sergant radikulitu, ir dėl stuburo išvaržos, ir dėl inkstų uždegimo. Kaip tokį žmogų gydyti, kokius vaistus pasiūlyti? Pirmąją pagalbą suteikti galima, bet toliau būtina nukreipti pas specialistą. Tiesa, yra drąsių žmonių, kurie skelbiasi galį visas ligas įveikti! Net ir per televiziją koks pasigiria, kad vėžį išgydo per 2 savaites. Yra pacientų kategorija, kurie tuo tiki, kuriems tokie tvirtinimai daro didelį įspūdį.

Gal todėl Lietuvoje netrūksta apsišaukėlių šundaktarių?

Taip, apsišaukėliais Lietuva išties „garsėja“. Kita vertus, netrūksta ir žmonių, kurie ieško ligų. Ir jei toks „daktaras“ pasako tuojau pat išgydysiąs visas ligas, duodamas išgerti paprasto vandens (aišku, ligonis to nežino), paprastai negalavimai praeina. Tuomet gal reikia ir tokių „daktarų“.

O ką sako istorija – ar anais laikais panašūs apsišaukėliai irgi siūlydavo savo paslaugas?

Be abejo! Smetoninėje Lietuvoje, tuo metu leistame „Medicinos“ žurnale, buvo skelbiami netrumpi už šundaktariavimą nuteistų asmenų sąrašai. Į tą sąrašą už netinkamą gydymą buvo papuolę net ir vaistininkų. Na, o pasaulio mastu šundaktariavimas labiau buvo paplitęs Rytuose nei Vakaruose. Negaliu daryti apibendrinančių išvadų, bet kiek esu susidūręs su Amerikoje gyvenančiais išeiviais, jie visiškai pasitiki gydytoju. Pas mus nuo sovietinių laikų išlikęs nepasitikėjimas viskuo ir visais, taigi ir gydytojais. Yra žmonių, kurie gydytojais visiškai nepasitiki – jų paskyrimus tikrina pas kitus asmenis, visai ne gydytojus. Tarkime, gydytojas pasakė, kad susirgai sunkia liga, reikės 5 metus gerti vaistus, o ne gydytojas patikino, jog, pašutinęs karvės ragą, sunkią ligą „išvarys“ per porą savaičių. Aišku, kad toks pilietis rinksis pastarąjį variantą. Tik kokie bus tokio gydymo rezultatai? Šundaktarių psichologinis pasiruošimas, mano įsitikinimu, yra kur kas didesnis, nei mes galime duoti studentams universitete. Tai, manyčiau, yra įgimtas talentas, tik apmaudu, kad jis panaudojamas nedoriems tikslams.

O kiek, Jūsų nuomone, su medicina yra susijusi homeopatija?

Yra daug homeopatiją liaupsinančių, yra daug ją maišančių su žemėmis. Galiu pasakyti tik tiek, kad prieš pusantro šimto metų kartu su homeopatija buvo atsiradęs ir magnetizmas, ir natūrmedicina, ir kitokie gydymo metodai. Jie išnyko, o homeopatija likusi iki šių dienų. Vadinasi, jei ji būtų visiškai neefektyvi, nebūtų taip ilgai išsilaikiusi. Kita vertus, homeopatija sėkmingai naudojama veterinarijoje. O juk pasisodinęs šalia šunį jam neįteigsi, kad šie vaistai labai geri, tau tikrai padės… Mano vertinimu, homeopatija yra istorinį išbandymą sėkmingai praėjęs alternatyvus gydymo metodas, tačiau kiekvienas tegul lieka prie savo nuomonės.

Grįžkime prie farmacijos istoriko talentų. Jūs puikiai rašote, leidžiate knygas. Genams didžiausias ačiū ar…?

Tiesiog man pasisekė – turėjau labai gerą lietuvių kalbos mokytoją. Galbūt ji mane kažkuo padrąsino, palaikė? Juk kai moksleivis ką nors sukuria, galima jį išvadinti kvaileliu, pabrėžiant, kad nieko iš jo neišeis, ir galima pagirti, oi, koks tavo nuostabus darbas, koks tu kūrybingas!

O kas įvertino ir pagyrė Jūsų kulinarinius sugebėjimus – kalbama, kad esate puikus kulinaras. Gal Jūsų patiekalų receptai – išskirtiniai, praturtinti ypatingais, sveikatą stiprinančiais pagardais?

Kulinarija, kitaip nei farmacija, kurioje griežtai remiamasi taisyklėmis, yra kūryba, menas. Jei aš patiekalą gaminau prieš trejus metus, visai nereiškia, kad šiandien jį gamindamas naudosiu tuos pačius produktus, remsiuosi tuo pačiu receptu. Dažniausiai tai būna tik senojo recepto likučiai. Nes kulinarija – tai amžinas eksperimentavimas. Todėl tikėtis iš gauto recepto padaryti tokį patį patiekalą yra nerealu. Pamenu, vaikystės laikais viešėjau su tėvais klebonijoje, ten mus pavaišino labai skaniu baltu kremu. Motina pasiteiravo šeimininkės, koks šio skanėsto receptas, esą norinti ir pati tokį patiekalą pagaminti, ir gaspadinė jai atsakė: „Ponia, prisirinkit juodos duonos kriaukšlelių ir trinkit iki jos pabals.“ Tėvas iškart perprato – tikra šeimininkė savo firminio patiekalo recepto niekada neišduos… Todėl man keista, kai leidžiama šimtai receptų knygų – juk parašyti yra viena, o pagaminti – visai kas kita.

Kadaise garsiai pasvajojote, kad norėtumėte apsilankyti Šveicarijoje, Bazelio medicinos muziejuje. Apsilankėte?

Oi, ne, į Šveicariją taip ir nenuvykau. Bet dar gal nuvyksiu?

Kelionės Jums, kaip istorikui, turbūt yra gyvenimo dalis?

Man įdomu keliauti į tuos kraštus, kur galiu susikalbėti. Be abejo, visada aplankau senąsias vaistines. Europoje senų vaistinių yra tiek, kad tik spėk visas jas aplankyti! Tarkime, Italijos ar Kroatijos miestelyje pamatai veikiančią senąją vaistinę ir išsižioji iš įdomumo! Deja, Lietuva nesugebėjo šito turto išsaugoti. Mūsų šalyje senųjų, tikrųjų vaistinių likusios vos kelios – Palangoje ir iš dalies – Kaune, „Vilties“ vaistinė prie Kauno centrinio pašto. Ačiū už tai „Vilties“ savininkui – ši vaistinė iki šiol išlaikiusi tą dvasią. Kitas vaistines „prarijo“ agresyviai nusiteikę tinklai, taikantys šiandienės veiklos koncepcijas.

Kokie artimiausi kelionių planai? Su kurios užsienio šalies vaistininkystės istorija norėtumėte susipažinti?

Man labai patraukli šalis yra Iranas. Ten, žinau, dar išlikusios tradicijos, kokias kiti kraštai jau praradę. Gali būti, kad ir vaistininkystės tradicijos ten yra savitos, išskirtinės.

O kokia, Jūsų akimis, vaistininkystės situacija Lietuvoje? Kokių pavojų įžvelgiate? Ką, jei būtų Jūsų valia ir galia, Lietuvos vaistininkystėje keistumėte? Kokią įsivaizduojate Lietuvos vaistininkystės ateitį?

Kaip farmacijos istorikas, prisimenu 1990 metus, kai buvo svarstoma, kokios vaistinės turėtų būti. Docentas Alfonsas Kaikaris, menu, sakė, kad vaistinės turi būti koncesinės – farmacinės organizacijos nuosavybė. Jei koncesijos sutartį nutrauki, tau sumoka už vaistinės patobulinimą, dalį pelno atiduodi organizacijai. Gaila, kad šie planai taip ir liko neįgyvendinti – buvo pasukta privačių vaistinių keliu, suteikta galimybė turėti vaistinėms filialus, taigi atvertas kelias tinklams. Ir, dėl ko labai apmaudu, vaistininkai tada nepastojo tinklams kelio… Nežinau, kokia farmacija šalyje bus po 20 metų. Beje, jei manęs prieš kelis dešimtmečius būtų paklausę, kokia 2016-aisiais bus vaistinė, tikrai nebūčiau nupiešęs tokio vaizdo, koks dabar yra. Ir ne tik struktūrą turiu galvoje. Didelė bėda ta, kad vaistinėje šiandien galima įsigyti priemonių, kurios su gydymu neturi nieko bendro. Pavyzdžiui, preparatų, kurie stabdo gyvybės užsimezgimą, kurie, kaip vaistai, išduodami su receptais. Kai yra konkreti preparato paskirtis – sunaikinti gyvybę ir kai tokia prekė stovi vaistinės lentynoje, man tai nesuvokiama… Todėl kas Lietuvos vaistinių laukia ateityje, labai sunku nuspėti…

Kalbėjosi V. Grigaliūnienė

Šaltinis: "Farmacija ir laikas", 2016m.