Grožis = sėkminga karjera?

Viename amerikietiškų koledžų buvo surengta įdomi apklausa. Studentų buvo paprašyta nupasakoti fotografijose pateiktų žmonių charakterį ir pamėginti nuspėti jų ateitį. Pusei studentų duotos moterų fotografijos, kitai pusei – vyrų. Studentų nuomone, išvaizdūs žmonės malonesni ir jų gyvenimas bus sėkmingesnis tiek profesinėje, tiek asmeninėje sferoje.

Čia nėra nieko stebėtino: kai matome gražius žmones, kone visada esame įsitikinę, kad jiems viskas gerai, rašo womenmagazine.ru. Jų santuoka sėkminga, jie visada paklausūs darbo rinkoje. Na, koks gi normalus vadovas vietoj gražuolės rinksis pabaisą? Ne, gražių žmonių veikiausiai ir karjera tokia pat graži.

Bet kuri iš mūsų galėtų pateikti pavyzdį, kaip į darbą buvo priimta ne pati protingiausia, bet užtat itin patraukli mergina. Ar jos gražioje galvelėje buvo smegenų – nelabai aišku, nes ji taip greitai užlėkė karjeros laiptais, kad mes nė nespėjome to pamatyti...

Sėkmingos karjeros ir išorinių duomenų santykis domina ne tik moteris. Mokslininkai pabandė nustatyti, ar graži išvaizda padeda darbe. Ir nustatė, kad „gražūs vyrai laikomi vyriškesniais, o gražios moterys – moteriškesnėmis“. Gražiems vyrams lengviau pasiekti sėkmės darbe, laikomame „vyrišku“, o gražioms moterims – „moterišku“. Paprastai jie gaudavo didesnę algą – Kanados tyrinėtojų duomenimis, didesnę net 12-14%!

Taip pat paaiškėjo, kad pokalbio metu darbuotojo išorė ir jo manieros turėjo didesnės reikšmės nei profesiniai duomenys – nors visi apklausti darbdaviai ir tvirtino, kad neteikė išorei jokios reikšmės.

Bet ir tai dar ne viskas. Sociologai nusprendė sužinoti, ar efektinga išvaizda yra privalumas pretenduojant į labai aukštas pareigas, tai yra, vadovams, nuo kurių priklauso kompanijos sėkmė ir strategija. Ir ką gi? Eksperimentinių interviu metu darbdaviai daugiau dėmesio skyrė kandidatų išorei, o ne jų darbo įgūdžiams.

Tačiau pokalbį rengę žmonės tvirtino, kad išorė praktiškai neturėjo įtakos jų sprendimui. Kodėl gi būtent taip atsitinka?

Arizonos universiteto psichologijos profesorius Robertas Čaldinis, šiam klausimui paskyręs ne vienerius metus, tvirtina: „Mes automatiškai priskiriame žmonėms su patrauklia išvaizda tokias teigiamas savybes, kaip talentas, gerumas, sąžiningumas, protas. Be to, mes nesuvokiame, kokį svarbų vaidmenį vertinant žmones vaidina išorė.“

Ar ne todėl grožio pramonė šiuolaikiniame pasaulyje užkariauja vis aukštesnes pozicijas? Neseniai „Rusų laikraštis publikavo duomenis apie tai, kad 2004 metais rusės savo grožiui išleido daugiau nei milijoną dolerių. Ir tai nieko nestebina, juk patraukli išvaizda – sėkmės simbolis. O kam gi nesinori pasiekti sėkmės?

Tie, kurių neįtikinome, lai nueina į savo vonios kambarį ir suskaičiuoja visokiausius buteliukus spintelėje. Dar galima surinkti grožio salonų, kirpyklų kvitus, ir viską sudėjus pagalvoti – kiek gi atsieina mums šios pastangos... Kad ir ką kalbėtume, grožis – galinga jėga.

Juk jis gali „papirkti“ net tuos, kurių papirkti, regis, neįmanoma: išaiškėjo, kad žmonės, kurių išvaizda patraukli, turi daugiau šansų gauti juristų malonę. Pensilvanijos universiteto psichologai nustatė, kad gražiems vyrams teisme buvo paskelbti ne tokie rūstūs nuosprendžiai. O norint tapti aukščiausio lygio sukčiumi, patrauklumas tiesiog būtinas.

Negi visiems likusiems žmonėms, kuriems gamta nebuvo tokia dosni, tenka tik likti autsaideriais? Žinoma, ne. Nes grožio suvokimas – labai individualus. Ir tie, kurie laiko gražuole Sarą Jessicą Parker, nesupras dievinančių Julią Roberts. Ir atvirkščiai.

Neseniai žurnalas „People“ eilinį kartą apklausė savo skaitytojus tema „Penkiasdešimt gražiausių pasaulio žmonių“. Pirmąsias vietas užėmę Angelina Jolie ir Bradas Pittas toli gražu ne visiems atrodo pasaulyje gražiausi.

Todėl jei nepatikome vienam darbdaviui, būtinai patiksime kitam. O pats grožio siekis – nesulaikomas, ir gali tapti skausminga fobija. Kaip, pavyzdžiui, nutiko Melanie Griffith, kuri begaliniais eksperimentais su plastine chirurgija verčia savo vyrą Antonio Banderasą beviltiškai skelbti spaudoje: „Myliu Melanie tokią, kokia ji yra! Šis grožio siekis siaubingas!“

Na, o kas nutiko su drąsiausiu eksperimentuotoju Michaelu Jacksonu, mes patys matėme. Bereikšmis veidas, sužalotas likimas... O juk viskas prasidėjo nuo visai natūralaus noro tapti gražesniu.

Kur gi ta riba, skirianti sveiką požiūrį į savo išvaizdą nuo manijos? Ar gali žmogus pagaliau sustoti ir pasakyti: „Velniai griebtų, esu gražus!“ bei likti prie šios nuomonės visada? Gaila, bet taip nutinka labai retai.

Ir gražuolius lydi kompleksai

Ir didžiausios gražuolės kenčia nuo baisių kompleksų. Tai patvirtina ir psichologai, dirbantys su žvaigždėmis: jos turi tų pačių problemų – joms nepatinka jų nosys, antakiai ir lūpos. Jos taip pat nepatenkintos savo figūromis, kaip ir visi likę „tiesiog simpatiški“ ir „nelabai simpatiški“ žmonės. Iš dalies būtent gražūs žmonės labai mažai save vertina: juk, jų nuomone, viskas, ko jie pasiekė, nuo jų nepriklausė – tai išvaizdos nuopelnas...

Viename interviu Bradas Pittas pasakojo apie sukrėtimą, patirtą vaikystėje: kai jis papasakojo močiutei apie tai, kad būtent jam teko mažiausia bausmė tarp kitų mažųjų klasės išdaigininkų, močiutė jam atsakė: „Tai vis dėl tavo išvaizdos“.

Ir ilgus metus jis stengėsi būti „blogu berniuku“, atsisakydavo filmuotis kituose amplua. Jam norėjosi visiems įrodyti, kad jis pasižymi ne tik gamtos duotu grožiu, bet ir talentu bei mokėjimu vaidinti – savo asmeniniais, subjektyviais pasiekimais.

Psichologų nuomone, gražūs žmonės suvokia, kad kiti žmonės juos teigiamai vertina ne dėl jų tikrųjų savybių ar privalumų, o dėl išvaizdos. Todėl dauguma gražių žmonių ir ima menkai save vertinti. Todėl juos ištinka nesėkmės, jie patiria praradimus – taip pat, kaip ir visi likę žmonės...

Pridėkite dar aplinkinių vertinimus, kurie labai dažnai pagrįsti stereotipais: „visos gražuolės – tuščiagarbės kvailės“, „aišku, jos visada prasiskina sau kelią per lovą“... O dar įprastas pavydas ir nebylus priešiškumas. Kam gi norisi nuolat būti gražaus žmogaus fonu? Su kuriuo tave nuolat neišvengiamai lygins, be to, ne tavo naudai.

Būtent gražios moterys dažniau nei kitos tampa biuro intrigų ir sąmokslų aukomis. Gražuolės dažniausiai turi mažai draugių. Moterys nemyli gražuolių kaip paslėptos grėsmės jų pačių asmeninei laimei.

Vyrai laiko jas nepasiekiamomis deivėmis, prie kurių artintis beprasmiška, arba gražiais bedvasiais žaisliukais... Tokiu atveju argi taip reikia stengtis pakliūti į „išrinktųjų kastą“?

Verta siekti vidinio grožio ir harmonijos, mano psichologai. Viskas pasaulyje sąlygiška, o juo labiau – išorės vertinimas. O štai nuo to, kaip žmogus vertina save, priklauso kone viskas. Vidinė jėga ir pasitikėjimas savimi persiduoda aplinkiniams, ir štai jau visi tikri jūsų neįtikėtinu patrauklumu.

Netikite? Paskaitykite tų pačių žvaigždžių prisipažinimus. Gražuolę Julią Roberts klasės draugai erzino dėl liesumo ir didelės burnos – galiausiai mergaitė prisiekė: visas pasaulis pripažins ją gražuole, o didelė burna taps jos firminiu ženklu.

Laetittia Casta vaikystėje vadino triušiuku – dėl netaisyklingo sukandimo ir per didelių priekinių dantų. Tas pats trūkumas suformavo specifinę Brigitte Bardot veido išraišką – šiek tiek papūstos lūpytės, iš proto vedusios milijonus vyrų, buvo tiesiog būtinybė paslėpti netaisyklingą sukandimą vaikystėje.

Panašias problemas paauglystėje išgyveno Cindy Crawford ir Claudia Schiffer – nemalonumai su bendraamžiais, kompleksai, noras „parodyti“. Jos visas jėgas sutelkė, kad išgirstų palankius žodžius ir susižavėjimą savo išvaizda. Ir to pasiekė. Kitas reikalas, kad ne visoms mums tai yra gyvenimo tikslas.

Taigi kas yra tikrasis grožis? „Išoriniai duomenys“, suteikti gamtos, ar charakterio jėga? O gal mokėjimas visam pasauliui įteigti, kad esi gražuolė?