Viename amerikietiškų koledžų buvo surengta įdomi apklausa. Studentų buvo
paprašyta nupasakoti fotografijose pateiktų žmonių charakterį ir pamėginti
nuspėti jų ateitį. Pusei studentų duotos moterų fotografijos, kitai pusei –
vyrų. Studentų nuomone, išvaizdūs žmonės malonesni ir jų gyvenimas bus
sėkmingesnis tiek profesinėje, tiek asmeninėje sferoje.
Čia nėra nieko stebėtino: kai matome gražius žmones, kone visada esame
įsitikinę, kad jiems viskas gerai, rašo womenmagazine.ru. Jų santuoka sėkminga,
jie visada paklausūs darbo rinkoje. Na, koks gi normalus vadovas vietoj
gražuolės rinksis pabaisą? Ne, gražių žmonių veikiausiai ir karjera tokia pat
graži.
Bet kuri iš mūsų galėtų pateikti pavyzdį, kaip į darbą buvo priimta ne pati
protingiausia, bet užtat itin patraukli mergina. Ar jos gražioje galvelėje buvo
smegenų – nelabai aišku, nes ji taip greitai užlėkė karjeros laiptais, kad mes
nė nespėjome to pamatyti…
Sėkmingos karjeros ir išorinių duomenų santykis domina ne tik moteris.
Mokslininkai pabandė nustatyti, ar graži išvaizda padeda darbe. Ir nustatė, kad
„gražūs vyrai laikomi vyriškesniais, o gražios moterys – moteriškesnėmis“.
Gražiems vyrams lengviau pasiekti sėkmės darbe, laikomame „vyrišku“, o gražioms
moterims – „moterišku“. Paprastai jie gaudavo didesnę algą – Kanados tyrinėtojų
duomenimis, didesnę net 12-14%!
Taip pat paaiškėjo, kad pokalbio metu darbuotojo išorė ir jo manieros turėjo
didesnės reikšmės nei profesiniai duomenys – nors visi apklausti darbdaviai ir
tvirtino, kad neteikė išorei jokios reikšmės.
Bet ir tai dar ne viskas. Sociologai nusprendė sužinoti, ar efektinga išvaizda
yra privalumas pretenduojant į labai aukštas pareigas, tai yra, vadovams, nuo
kurių priklauso kompanijos sėkmė ir strategija. Ir ką gi? Eksperimentinių
interviu metu darbdaviai daugiau dėmesio skyrė kandidatų išorei, o ne jų darbo
įgūdžiams.
Tačiau pokalbį rengę žmonės tvirtino, kad išorė praktiškai neturėjo įtakos jų
sprendimui. Kodėl gi būtent taip atsitinka?
Arizonos universiteto psichologijos profesorius Robertas Čaldinis, šiam
klausimui paskyręs ne vienerius metus, tvirtina: „Mes automatiškai priskiriame
žmonėms su patrauklia išvaizda tokias teigiamas savybes, kaip talentas, gerumas,
sąžiningumas, protas. Be to, mes nesuvokiame, kokį svarbų vaidmenį vertinant
žmones vaidina išorė.“
Ar ne todėl grožio pramonė šiuolaikiniame pasaulyje užkariauja vis aukštesnes
pozicijas? Neseniai „Rusų laikraštis publikavo duomenis apie tai, kad 2004
metais rusės savo grožiui išleido daugiau nei milijoną dolerių. Ir tai nieko
nestebina, juk patraukli išvaizda – sėkmės simbolis. O kam gi nesinori pasiekti
sėkmės?
Tie, kurių neįtikinome, lai nueina į savo vonios kambarį ir suskaičiuoja
visokiausius buteliukus spintelėje. Dar galima surinkti grožio salonų, kirpyklų
kvitus, ir viską sudėjus pagalvoti – kiek gi atsieina mums šios pastangos… Kad
ir ką kalbėtume, grožis – galinga jėga.
Juk jis gali „papirkti“ net tuos, kurių papirkti, regis, neįmanoma: išaiškėjo,
kad žmonės, kurių išvaizda patraukli, turi daugiau šansų gauti juristų malonę.
Pensilvanijos universiteto psichologai nustatė, kad gražiems vyrams teisme buvo
paskelbti ne tokie rūstūs nuosprendžiai. O norint tapti aukščiausio lygio
sukčiumi, patrauklumas tiesiog būtinas.
Negi visiems likusiems žmonėms, kuriems gamta nebuvo tokia dosni, tenka tik
likti autsaideriais? Žinoma, ne. Nes grožio suvokimas – labai individualus. Ir
tie, kurie laiko gražuole Sarą Jessicą Parker, nesupras dievinančių Julią
Roberts. Ir atvirkščiai.
Neseniai žurnalas „People“ eilinį kartą apklausė savo skaitytojus tema
„Penkiasdešimt gražiausių pasaulio žmonių“. Pirmąsias vietas užėmę Angelina
Jolie ir Bradas Pittas toli gražu ne visiems atrodo pasaulyje gražiausi.
Todėl jei nepatikome vienam darbdaviui, būtinai patiksime kitam. O pats grožio
siekis – nesulaikomas, ir gali tapti skausminga fobija. Kaip, pavyzdžiui, nutiko
Melanie Griffith, kuri begaliniais eksperimentais su plastine chirurgija verčia
savo vyrą Antonio Banderasą beviltiškai skelbti spaudoje: „Myliu Melanie tokią,
kokia ji yra! Šis grožio siekis siaubingas!“
Na, o kas nutiko su drąsiausiu eksperimentuotoju Michaelu Jacksonu, mes patys
matėme. Bereikšmis veidas, sužalotas likimas… O juk viskas prasidėjo nuo visai
natūralaus noro tapti gražesniu.
Kur gi ta riba, skirianti sveiką požiūrį į savo išvaizdą nuo manijos? Ar gali
žmogus pagaliau sustoti ir pasakyti: „Velniai griebtų, esu gražus!“ bei likti
prie šios nuomonės visada? Gaila, bet taip nutinka labai retai.
Ir gražuolius lydi kompleksai
Ir didžiausios gražuolės kenčia nuo baisių kompleksų. Tai patvirtina ir
psichologai, dirbantys su žvaigždėmis: jos turi tų pačių problemų – joms
nepatinka jų nosys, antakiai ir lūpos. Jos taip pat nepatenkintos savo
figūromis, kaip ir visi likę „tiesiog simpatiški“ ir „nelabai simpatiški“
žmonės. Iš dalies būtent gražūs žmonės labai mažai save vertina: juk, jų
nuomone, viskas, ko jie pasiekė, nuo jų nepriklausė – tai išvaizdos nuopelnas…
Viename interviu Bradas Pittas pasakojo apie sukrėtimą, patirtą vaikystėje: kai
jis papasakojo močiutei apie tai, kad būtent jam teko mažiausia bausmė tarp kitų
mažųjų klasės išdaigininkų, močiutė jam atsakė: „Tai vis dėl tavo išvaizdos“.
Ir ilgus metus jis stengėsi būti „blogu berniuku“, atsisakydavo filmuotis
kituose amplua. Jam norėjosi visiems įrodyti, kad jis pasižymi ne tik gamtos
duotu grožiu, bet ir talentu bei mokėjimu vaidinti – savo asmeniniais,
subjektyviais pasiekimais.
Psichologų nuomone, gražūs žmonės suvokia, kad kiti žmonės juos teigiamai
vertina ne dėl jų tikrųjų savybių ar privalumų, o dėl išvaizdos. Todėl dauguma
gražių žmonių ir ima menkai save vertinti. Todėl juos ištinka nesėkmės, jie
patiria praradimus – taip pat, kaip ir visi likę žmonės…
Pridėkite dar aplinkinių vertinimus, kurie labai dažnai pagrįsti stereotipais:
„visos gražuolės – tuščiagarbės kvailės“, „aišku, jos visada prasiskina sau
kelią per lovą“… O dar įprastas pavydas ir nebylus priešiškumas. Kam gi norisi
nuolat būti gražaus žmogaus fonu? Su kuriuo tave nuolat neišvengiamai lygins, be
to, ne tavo naudai.
Būtent gražios moterys dažniau nei kitos tampa biuro intrigų ir sąmokslų
aukomis. Gražuolės dažniausiai turi mažai draugių. Moterys nemyli gražuolių kaip
paslėptos grėsmės jų pačių asmeninei laimei.
Vyrai laiko jas nepasiekiamomis deivėmis, prie kurių artintis beprasmiška, arba
gražiais bedvasiais žaisliukais… Tokiu atveju argi taip reikia stengtis
pakliūti į „išrinktųjų kastą“?
Verta siekti vidinio grožio ir harmonijos, mano psichologai. Viskas pasaulyje
sąlygiška, o juo labiau – išorės vertinimas. O štai nuo to, kaip žmogus vertina
save, priklauso kone viskas. Vidinė jėga ir pasitikėjimas savimi persiduoda
aplinkiniams, ir štai jau visi tikri jūsų neįtikėtinu patrauklumu.
Netikite? Paskaitykite tų pačių žvaigždžių prisipažinimus. Gražuolę Julią
Roberts klasės draugai erzino dėl liesumo ir didelės burnos – galiausiai
mergaitė prisiekė: visas pasaulis pripažins ją gražuole, o didelė burna taps jos
firminiu ženklu.
Laetittia Casta vaikystėje vadino triušiuku – dėl netaisyklingo sukandimo ir per
didelių priekinių dantų. Tas pats trūkumas suformavo specifinę Brigitte Bardot
veido išraišką – šiek tiek papūstos lūpytės, iš proto vedusios milijonus vyrų,
buvo tiesiog būtinybė paslėpti netaisyklingą sukandimą vaikystėje.
Panašias problemas paauglystėje išgyveno Cindy Crawford ir Claudia Schiffer –
nemalonumai su bendraamžiais, kompleksai, noras „parodyti“. Jos visas jėgas
sutelkė, kad išgirstų palankius žodžius ir susižavėjimą savo išvaizda. Ir to
pasiekė. Kitas reikalas, kad ne visoms mums tai yra gyvenimo tikslas.
Taigi kas yra tikrasis grožis? „Išoriniai duomenys“, suteikti gamtos, ar
charakterio jėga? O gal mokėjimas visam pasauliui įteigti, kad esi gražuolė?