+0
-1
-1

Kiekvieno žmogaus reikalas, ką jam pasirinkti susirgus. Bet kas gali nutikti, kai sergantis žmogus vietoj eksperimentiškai pagrįstų metodų, kurių sėkmės tikimybė tiksliai žinoma, renkasi gydymąsi vandeniu ar kitais jokių eksperimentinių tyrimų neatlaikančiais metodais ir nesulaukia norimo efekto? Kas, jeigu žmogus nereikalingai leidžia pinigus, kenčia ar net miršta?

Esu informatikas, o ne medikas. Apie holistinę mediciną žinau mažai, o pats jos principas yra tikrai geras. Ji pagal savo apibrėžtį neperša nei homeopatijos, nei akupunktūros, nei gydymosi papildais ar neaišku kaip pasiūlyta dieta. Jos apibrėžtis tokia, kad tiesiog sunku prie kažko prikibti: gydantis reikia vengti rūgštingumą didinančių produktų, alkoholio, cukraus, kavos, rafinuotų angliavandenių, riebių mėsos gaminių, gerti daug skysčių, laikytis asmeninės higienos ir pan.

Pridėkime prie sąrašo rekomendaciją daugiau judėti, vengti streso ir bet kuris medikas pasakys, kad taip rekomenduojama elgtis visuomet. Homeopatinė piliulė ar lašeliai yra tik menkas priedas prie patikrintų priemonių komplekso.

Kas tada lemia sveikatos pagerėjimą – vaistas ar pakeista gyvensena? Šiaip ar taip, prieš tokius metodus tikrai neturiu nieko prieš ir tam nereikia eiti į jokias klinikas ir mokėti pinigus. Kita vertus, tikrai turiu šį tą prieš rekomendaciją vaistus laikyti toliau nuo elektros prietaisų, vynioti juos į foliją prieš skrydį. Beveik neabejoju, kad joks fizikas, medikas ar chemikas negalėtų paaiškinti, kuo vaistui gali pakenkti buvimas greta lygintuvo ar plaukų džiovintuvo. Va čia jau kvepia ritualais ir makaronų kabinimu, kurie moksliniame kontekste yra nepriimtini.

Homeopatijos teorijos, kaip ir homeopatiniai vaistai, neatlaiko mokslinės kritikos, o pati sritis yra priskiriama prie pseudomokslų. Juk homeopatiniai preparatai gaminami naudojant daug kartų vandenyje atskiestas medžiagas (ir augalinės ar gyvūninės kilmės, ir įvairius cheminius junginius), kurios pačios savaime galėtų sukelti simptomų, panašių į tuos, kuriuos sukelia gydoma liga. Skysti preparatai ir yra tas skiedinys, piliulės – tai tame skiedinyje mirkytas cukrus ir t.t. Skiedinys gaminamas daug kartų kartojant skiedimo procedūrą tuo pačiu santykiu. Galų gale neretai medžiagų koncentracija tokia, kad vaisto dozėje (ar visoje dėžutėje) nėra ne vienos deklaruojamos medžiagos molekulės.

Gimstant homeopatijai tai dar nebuvo žinoma, tačiau išsivysčius fizikos mokslui patys homeopatai iš karto tai pripažino ir naudojamo tirpalo veiksmingumą ėmė aiškinti tuo, kad vanduo turi atmintį ir prisimena tas medžiagas, kurios kadaise jame buvo. Gal maga tuo patikėti, deja, fizikos ir chemijos mokslams toks reiškinys iki šiol nežinomas.

Homeopatiniai preparatai, prieš patekdami į rinką, nėra testuojami, kaip tai daroma tradicinėje farmacijoje, reguliuojamoje daugybės  tarptautinių reglamentų ir organizacijų. Homeopatiniam preparatui charakterizuoti užtenka atlikti bandymus su nuo vieno iki keliasdešimties pacientų (kontrolinės placebo grupės nereikia), kurie apie dvi dienas vartoja dideles ir skirtingas preparato dozes bei savotiškame dienoraštyje registruoja savo pojūčius (taip pat ir sapnus). Apibendrinti šių žmonių įspūdžiai ir yra tie simptomai, kuriems pasireiškus homeopatai turės skirti šį naujai sukurtą vaistą. Homeopatija neretai yra veiksminga ir tai faktas, tačiau priimta vadovautis daugybe su vaistais nesusijusių paaiškinimų: savaiminis pasveikimas, būklės nusistovėjimas ties norma, placebo efektas ir kt.

Panašaus lygio yra ir Folio diagnostikos metodai ar akupunktūra.

Teorijos paneigimas moksle yra lygiai toks pat reikšmingas, kaip ir teorijos įrodymas. Nepriklausomų tyrimų, rodančių, kad hemeopatiniai preparatai veikia ne geriau nei placebo, yra nepalyginti daugiau nei tyrimų, rodančių homeopatiniams preparatams palankius rezultatus. Kiek žinau, teorijos, kuriomis grindžiami homeopatinių preparatų veikimo principai, seniai paneigtos fizikų ir chemikų. Tačiau homeopatai ignoruoja visus nepalankius eksperimentinius įrodymus. Taip, tai nereiškia, kad homeopatai tikrai klysta, gal yra dar kažkas, ko kol kas nežino nei jie, nei mokslas. Tačiau tai neabejotinai reiškia, kad šią sritį reikėtų vertinti mažų mažiausiai atsargiai ir nebandyti jos prilyginti šiuolaikiniams medicinos metodams.

Manau, esmė yra nekompromituoti mokslo, nes visuomenė ir taip apie jį susidariusi labai blogą nuomonę, kuri dažnai yra absoliučiai nepagrįsta. Kai visuomenė nepasitiki mokslu, autoritetais ar tiesiog racionaliais paaiškinimais, ji tampa pažeidžiama ir yra išnaudojama.

Kauno diena

Medik