Ieškau draugo

Labai norisi, kad mažylis draugautų ir žaistų su bendraamžiais, bet kol tai nutinka, praeina nemažai laiko. Iš pradžių pypliukui pakanka paties savęs. Kada užsimezga draugystė?

0–1 Esu tik „aš“
Mažylis su kitais vaikais nesusidraugauja greitai. Pirmaisiais gyvenimo metais jam svarbiausia tėvų meilė ir rūpestis, žaisti su bendraamžiais nė neketina. Maža to, į kitą vaikutį pypliukas žiūri kaip į lempą ar sienos apmušalus, t. y. kitas jam įdomus tiek pat, kiek ir naujas daiktas, kurį galbūt norisi pačiupinėti. Net jei pas jus atėjo draugė su savo mažyliu, kūdikiai kartu juokiasi ir verkia, tai nereiškia, kad jie vienas kitą atjaučia ar supranta. Mažyliai kitaip suvokia pasaulį ir tarsi kempinėlės sugeria įvairias kitų žmonių emocijas. Jie gali verkti ar juoktis, bet nesuprasti, kodėl tai daro.
Sulaukęs vienų metukų vaikutis jau po truputį pradeda domėtis ne tik savo šeimos nariais. Ima pastebėti ir tokio pat amžiaus bei ūgio žmogučius. Tačiau vaikučiui atrodo, kad tas kitas ropojantis, vaikštantis ar guguojantis mažylis yra jis pats – lyg veidrodžio atspindys. Todėl ir kitu vaikučiu domisi tarsi pačiu savimi. Mielai „paragauja“ jo rankytės ar kojytės. Čiupinėdamas, tyrinėdamas, o kartais net papešdamas kitą mažylis bando pažinti pats save. Bando susitapatinti su kitu vaiku, todėl pamatęs, kad anas laiko pliušinį meškiuką, gali čiupti lygiai tokį pat žaislą. Nenori atsilikti nuo savo „atspindžio“.

1 + Ne kartu, o šalia
Metukų vaikučiai paprastai bendrauja tylėdami. Net jei ir žaidžia tą patį žaidimą, daro tai ne kartu, o šalia vienas kito. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dvi mergytės kartu žaidžia su lėlėmis, tačiau atidžiau pasižiūrėjus tampa aišku, kad kiekviena tai daro atskirai. Nė viena mergaitė nemato ir nesidomi, ką su savo lėlyte veikia kita. Tai, kad jos sėdi viena šalia kitos, netrukdo.
Ir vis dėlto nuo vienų metukų mažyliui reikia leisti susitikti su bendraamžiais tam, kad suprastų, jog pasaulyje egzistuoja ne tik suaugusieji, o ir lygiai tokie patys žmogeliukais kaip jis pats. Svarbu, kad po truputį mokytųsi kartu žaisti, o vėliau – ir draugauti.

2 + Viskas mano
Kad kitas vaikas nėra „aš“, mažylis suvokia sulaukęs maždaug dvejų. Tada prasideda ne vaikiška draugystė, kaip kad mes norėtume, o pyktis ir ašaros, peštynės, muštynės. Anksčiau mažylis atiduodavo savo žaisliuką kitam, bet dabar pravirksta, vos kitas prie jo prisiliečia. Ir tas kitas, pasirodo, visai nėra „aš“. Apie atidavimą nė kalbos negali būti. Viskas yra „mano“, „mano“, „mano“. Ne tik žaislai, bet ir mama, tėtis, sesutė. Mažylis, nesuprasdamas kito vaiko jausmų, neretai bando taukštelėdamas jam per galvą. Ypač jei tokių gynybos būdų prisižiūri per televizorių ar patiria savo kailiu. Na, jei tėvai jam retkarčiais už nepaklusnumą pliaukšteli per užpakaliuką.
Jei mažyliai nesutaria, dažniausiai kalti būna tėvai. Paradoksalu, nes šie lyg ir nori, kad vaikučiai draugautų. Nereikia kištis į nesmarkius jų pasistumdymus, nes taip tik įtikinsite mažiuką, kad jis pats nemoka apsiginti ir yra silpnas. Taip pat nereikėtų leisti, kad vaikai į pyktį atsakytų pykčiu. Geriausias sprendimas – laiku pasitraukti iš kovos lauko. Tai didesnis menas nei kovoti.

3 + Savanaudiškumo dozė
Net ir trečiojo gimtadienio sulaukęs vaikutis vis dar būna savanaudis. Jam dar nerūpi, ko nori kitas mažylis, kaip jis jaučiasi, svarbu, kad pačiam būtų gerai. Susitikęs su kitais smėlio dėžėje nori būti dėmesio centras. Savaime suprantama, kiti smėlio dėžės draugai nori to paties. Kartu trimečio pasaulis jau prasiplečia ir jis mato ne tik savo žaisliukus, bet pastebi ir tai, kuo užsiima kitas. Žaidimas gali būti toks, kaip ir anksčiau, bet pamažu atsiranda bendrumo jausmas, kuris reiškia: „Mes tai darome kartu.“ Vaikai gali statyti dvi atskiras kaladėlių pilis, bet jie žino, kad jas stato kartu. Pamažu toks bendravimas perauga į tikrąjį bendradarbiavimą ir vieną pilį vaikai ima statyti kartu.

4 + Pažaisim?
Pagaliau užpūstos keturios torto žvakutės. Štai dabar jau galima kalbėti apie tikrąją draugystę ir net darželinukų meilę. Mažyliui jau rūpi, kad ne tik jam, bet ir kitiems būtų linksma. Rūpi kartu pažaisti. Iki šiol vaikams kalba nebuvo itin svarbi, svarbesnė buvo veido išraiška, bet dabar ji įgauna prasmę. Mažylis nori paklausti, ar kitas norės su juo pažaisti, ar geriau statyti pilį, ar žaisti slėpynių. Keturmečiai kur kas mažiau pykstasi žaisdami, nei anksčiau, kai būdavo svarbiausi tik jų pačių norai.

5 + Darželinukų meilė
Draugystė, ko gero, nėra atsiejama nuo meilės. Na, bent jau tėvai mėgsta sakyti: „Čia mano martelė ar žentas.“ Ir iš tiesų ketverių penkerių metukų pypliukai, išmokę žaisti, kartais pajunta vieni kitiems šį tą daugiau nei paprastą draugiškumą. Gal ir sunku patikėti, bet tokio amžiaus vaikai iš tikrųjų įsimyli vieni kitus. Aišku, jie dar nesuvokia lyčių skirtumų, tačiau ima jausti nepaaiškinamą trauką prie vieno kurio darželio draugo ir su juo dažniau žaisti, stengiasi jį pradžiuginti. Ši meilė tokia graži, tokia nepriekaištinga, nieko nereikalaujanti, kad jos galėtų pavydėti suaugusieji. Ne visi vaikai turi darželio meilę, bet kai kuriems ji išlieka kaip gražus prisiminimas visam gyvenimui. Darželyje vaikai nesigėdija savo meilės, gėdos jausmas atsiranda mokykloje, kai ima šaipytis bendraklasiai. Todėl jei tokia įsimylėjusių darželinukų porelė atsiranda vienoje mokyklos klasėje, ta meilė užgęsta – ją sunaikina kitų vaikų pašaipos.

Draugų būryje
Vaikučiai iki ketverių metukų dar nesupranta tikrosios draugystės, bet labai svarbu, kad jie susitikinėtų su bendraamžiais. Jei mažylis neturi nei broliuko, nei sesutės, nelanko darželio ir labai retai susitinka su bendraamžiais, tiesiog neįgyja bendravimo įgūdžių. Toks vaikutis puikiai žino, kaip reikia elgtis su suaugusiaisiais, už ką jie gali supykti, kada džiaugiasi, tačiau mažųjų pasaulyje šių žinių nepritaikysi. Tad vėliau, atsidūręs tarp bendraamžių, vaikas nežino, kaip su jais elgtis, ką kalbėti. Net nesupras, kad galima kartu pažaisti. Kai vaikystėje nuo bendraamžių izoliuoti vaikai patenka į vaikų būrį, elgiasi dvejopai. Vieni pasyviai juos stebi ir stengiasi mokytis bendrauti, tačiau taisyklių gausa juos gąsdina, todėl gali tapti labai nedrąsūs. Kiti bando taikyti su suaugusiaisiais išbandytus elgesio modelius. Tai vaikams gali pridaryti daugiau žalos nei naudos.
Jeigu norime, kad mūsų vaikutis ateityje turėtų draugų, mokėtų gražiai bendrauti, sudarykime nuo mažens sąlygas bendrauti: veskime į smėlio dėžes, būrelius, mokyklėles. Eikime ten, kur yra vaikų. O nuo ketverių jau kiekvienam būtų gerai lankyti darželį, nes vaikui svarbu būti su kitu vaiku, kaip ir mums, suaugusiesiems, svarbu turėti kitą artimą žmogų.

Draugystės žingsneliai:
- kūdikis domisi kitu kūdikiu tai, kaip domisi lempa ar nauju barškučiu;
- iki vienų mažyliui atrodo, kad kitas vaikutis yra jo paties atvaizdas veidrodyje, todėl nenuostabu, kad jį čiupinėja, bando „paragauti“;
- vienų metukų pypliai net ir pasodinti vienas šalia kito žaidžia atskirai, jie nebūna kartu, o tik šalia;
- dvejų metukų vaikutis jau pastebi, kad kitas vaikas – tai ne jis pats, bet tada atsiranda stiprus savininkiškumo jausmas ir tam kitam nė už ką neatiduoda savo žaislų;
- trimetis mažylis vis dar savanaudis, bet pamažu jau mokosi bendrauti kartu, o ne žaisti šalia;
- ketverių vaikutis jau pradeda suvokti kito vaiko jausmus ir norus. Nuo šiol ima megztis mažųjų draugystė.