Iš kur tas baimės jausmas?

Net ir drąsiausiems vaikams dažnai atsiranda neįprastas baimės jausmas: vaikai bijo nakties, tamsos, lietaus, automobilių ir lėktuvų keliamo triukšmo, kai kurių gyvulių ir net kai kurių žmonių. Vaikas bijo visų naujovių, kurias atranda augdamas, nes iš pradžių jis prie jų nėra prisitaikęs.

Su baime ir nesaugumu vaikas dažniausiai kovoja pasitelkdamas įgūdžius, apeigas, o kartais net užsispyrimą. Prie stalo jis protestuoja, jei vietoj įprasto puodelio jam paduoda naują lėkštę. Tačiau labiausiai jis „ožiuojasi“ vakare, kai ne taip ant kėdės padedami jo drabužėliai ar uždaromos durys, kai koridoriuje tebedega šviesa ar neberanda savo meškiuko; vaikas nori, kad kiekvieną vakarą viskas būtų kaip įprasta.

Šie įpročiai ir apeigos, savitos kiekvienam vaikui, leidžia nuosekliai pereiti iš dienos aktyvumo į ramybės būseną. Tėvai turėtų paisyti šių migdymo įpročių ( beje , ir suaugusieji prieš miegą dažnai laikosi savo papročių: skaito žurnalą ar laikraštį, tvarko kambarį, klausosi vakaro žinių ir t.t.).

Migdamas vaikas vis prisimena daugybę per dieną patirtų įvykių, jie neduoda jam ramybės. Pavargęs, dažnai ir sudirgęs, jis bijosi būsimo miego, kai staiga liks vienas, akis į akį su savo išblaškytais ir nesurikiuotais dienos įvykiais.

Kai kuriems vaikams toks būkštavimas virsta nerimu, ypač kai išeina tėvai ir jie lieka vieni; vaikas suvokia, kad jis liko vienas, o tuo tarpu visi kiti yra kartu. To jis negali pakelti, jis jaučiasi visų pamirštas.

Nuraminkite jį, papasakokite jo mėgstamą pasaką, jei prašo, palikite praviras duris, šviesą koridoriuje, bet neimkite ir nemigdykite jo savo lovoje: būtina, kad jis po truputį įprastų likti vienas. Įpratinti vaiką miegoti vieną, vadinasi, padėti jam žengti svarbų žingsnį į savarankiškumą bei dvasinę pusiausvyrą. Tai situacija, kai ištartas : „Ne, taip turi būti“ vaiką ne tik auklėja, bet ir grūdina.