Ievutė – sveika ir guvi ketverių metų mergytė, kaip ir visi mažieji,
nemėgstanti pietų miego. Visą likusią dienos dalį mergaitė linksma. Tačiau
šypseną greitai gali pakeisti didelės tarsi pupos ašaros – pakanka vieno griežto
žodžio, nekalbant apie barimą. Tai žino mama, bet pamiršta tėtis ir vyresnieji
broliai. Ašarų lietus – kasdien…
Atrasti priežastis
Vaikų ir paauglių psichiatrė dr. Aurelija Markevičiūtė tėvams pataria atkreipti
dėmesį į galimas vaiko jautrumo priežastis. Vienareikšmio atsakymo rasti
nepavyktų. Mokslinių tyrimų rezultatai ir praktiniai stebėjimai rodo, kad
padidėjusiam vaiko jautrumui atsirasti turi reikšmės įvairūs veiksniai:
biologiniai (genetinis polinkis, temperamentas), psichologiniai (auklėjimo ir
bendravimo su vaiku stilius, besiformuojančios asmenybės bruožai ir pan.),
socialiniai (tėvų, kitų vaikui svarbių suaugusiųjų ir artimųjų tarpusavio
santykiai, aplinka lopšelyje, vaikų darželyje ir pan.).
Labai svarbus motinos nėštumo periodas, jo metu patirti stresai, įtampa.
Išskirtinė svarba tenka ir vaiko prieraišumo formavimuisi bei jo tipui.
Prieraišumas suprantamas kaip ilgalaikis, patvarus, emociškai reikšmingas ryšys,
ilgainiui susiformuojantis tarp dviejų asmenų, šiuo atveju – tarp vaiko ir jam
svarbaus asmens, dažniausiai – vieno iš tėvų. Vaikai, kurių prieraišumas yra
vadinamojo nesaugaus tipo, jaučiasi nesaugiai, jiems sunkiau bendrauti su kitais
vaikais ir suaugusiaisiais, jie dažnai perdėtai jautriai reaguoja į aplinką.
Atkreiptinas dėmesys į motinos asmenybės bruožus. Pastebėta, kad jautrios mamos
dažniausiai augina jautrius vaikus. Tačiau vaiko jautrumas nėra jo kūrybiškumo
garantas.
Atsargiai, jautrus vaikas!
Jautrus vaikas visus aplinkos reiškinius ir emocijas išgyvena panašiai, kaip ir
kiti vaikai, tik šiek tiek stipriau. Toks vaikas linkęs greičiau apsiašaroti,
reikšti daugiau emocijų, neretai – atsitraukdamas, šalindamasis kitų žmonių. Dėl
to jis gali tapti kitų vaikų patyčios objektu. Neretai nukenčia ir tokio vaiko
bendravimo su bendraamžiais įgūdžių formavimasis. Suprantama, jautrus vaikas,
kaip ir kiti vaikai, turi įvairiausių kaprizų. Labai emocionaliai reaguodamas į
drausminamuosius tėvų žodžius ar poelgius, jautrus vaikas stengiasi
nekomplikuoti savo gyvenimo, net priešingai – rasti situaciją lengvinančių būdų.
Kas galėtų atsilaikyti prieš mažo vaiko ašaras?
Kai nereikia nieko ypatingo
Jautrus vaikas nereikalauja jokio ypatingo auklėjimo stiliaus. Svarbiausia, kad
visų vaikui svarbių asmenų (tėvų, senelių, kitų vyresniųjų) reakcija į vaiko
poreikius remtųsi tais pačiais auklėjimo principais ir būtų adekvati.
Jeigu vaikas mylimas, jeigu jam aiškiai nubrėžiamos leistino elgesio ribos ir su
vaiku bendraujama adekvačiai – kaip su vaiku, bet be perdėtos globos, skiriant
pakankamai laiko, ugdant savarankiškumą, atsakomybę, pasitikėjimą savimi ir
suaugusiaisiais, vietos vaiko jautrumui formuotis ir pasireikšti nelieka.
Nepavėluoti
Nėra aiškių kriterijų, kada pradėti nerimauti dėl vaiko jautrumo. Paprastai į
vaikų psichologus ar vaikų psichiatrus kreipiamasi, kai vaiko jautrumas,
nuolatinės ašaros, piktumas, susierzinimas, nesklandumai dėl darželio ar
mokyklos lankymo tėvus ima rimtai gąsdinti. Specialistai pastebi ir
rekomenduoja: kuo anksčiau tėvai konsultuojasi su specialistais, tuo
veiksmingesnė pagalba. Tokiais atvejais specialistas gali padėti rasti būdų,
kaip adekvačiau reaguoti į vaiko poreikius, kaip pozityviai jį skatinti, kokias
nustatyti leistino elgesio ribas ir kt. Tačiau sunkesniais atvejais, kai ima
trikti vaiko miegas, veikla bei saviraiška, gali prireikti ir gydymo
medikamentais. Veiksmingai padeda psichologinės ir psichoterapinės pagalbos
metodai, taikomi ne tik vaikui, bet ir tėvams.
Su meile, išmintimi ir kantrybe
Negali būti visiems atvejams tinkamų patarimų, kaip vaiką padaryti ne tokį
jautrų. Kiekvienas vaikas yra individualus – kaip ir šeima, kurioje jis auga.
Optimaliausi pagalbos metodai parenkami atsižvelgiant į besiformuojančius vaiko
asmenybės bruožus ir šeimos specifiką. Aiškiai nurodžius, kas vaikui galima ir
ko negalima, tarsi modeliuojamas siekiamas jo elgesys. Visuomet veiksminga
pagirti ir apdovanoti vaiką už pastangas ir pasiekimus.
Auklėjant svarbi tėvų meilė ir asmeninis tėvų bei kitų vaikui svarbių
suaugusiųjų pavyzdys. Tačiau perdėta globa, visų vaiko norų tenkinimas,
neadekvatūs tėvų lūkesčiai ir reikalavimai nėra tinkamos priemonės.
Parengė Danguolė Andrijauskaitė