Jautrus vaikas. Toks kaip kiti ar šiek tiek kitoks?

Ievutė - sveika ir guvi ketverių metų mergytė, kaip ir visi mažieji, nemėgstanti pietų miego. Visą likusią dienos dalį mergaitė linksma. Tačiau šypseną greitai gali pakeisti didelės tarsi pupos ašaros - pakanka vieno griežto žodžio, nekalbant apie barimą. Tai žino mama, bet pamiršta tėtis ir vyresnieji broliai. Ašarų lietus - kasdien...

Atrasti priežastis

Vaikų ir paauglių psichiatrė dr. Aurelija Markevičiūtė tėvams pataria atkreipti dėmesį į galimas vaiko jautrumo priežastis. Vienareikšmio atsakymo rasti nepavyktų. Mokslinių tyrimų rezultatai ir praktiniai stebėjimai rodo, kad padidėjusiam vaiko jautrumui atsirasti turi reikšmės įvairūs veiksniai: biologiniai (genetinis polinkis, temperamentas), psichologiniai (auklėjimo ir bendravimo su vaiku stilius, besiformuojančios asmenybės bruožai ir pan.), socialiniai (tėvų, kitų vaikui svarbių suaugusiųjų ir artimųjų tarpusavio santykiai, aplinka lopšelyje, vaikų darželyje ir pan.).

Labai svarbus motinos nėštumo periodas, jo metu patirti stresai, įtampa. Išskirtinė svarba tenka ir vaiko prieraišumo formavimuisi bei jo tipui. Prieraišumas suprantamas kaip ilgalaikis, patvarus, emociškai reikšmingas ryšys, ilgainiui susiformuojantis tarp dviejų asmenų, šiuo atveju - tarp vaiko ir jam svarbaus asmens, dažniausiai - vieno iš tėvų. Vaikai, kurių prieraišumas yra vadinamojo nesaugaus tipo, jaučiasi nesaugiai, jiems sunkiau bendrauti su kitais vaikais ir suaugusiaisiais, jie dažnai perdėtai jautriai reaguoja į aplinką.

Atkreiptinas dėmesys į motinos asmenybės bruožus. Pastebėta, kad jautrios mamos dažniausiai augina jautrius vaikus. Tačiau vaiko jautrumas nėra jo kūrybiškumo garantas.

Atsargiai, jautrus vaikas!

Jautrus vaikas visus aplinkos reiškinius ir emocijas išgyvena panašiai, kaip ir kiti vaikai, tik šiek tiek stipriau. Toks vaikas linkęs greičiau apsiašaroti, reikšti daugiau emocijų, neretai - atsitraukdamas, šalindamasis kitų žmonių. Dėl to jis gali tapti kitų vaikų patyčios objektu. Neretai nukenčia ir tokio vaiko bendravimo su bendraamžiais įgūdžių formavimasis. Suprantama, jautrus vaikas, kaip ir kiti vaikai, turi įvairiausių kaprizų. Labai emocionaliai reaguodamas į drausminamuosius tėvų žodžius ar poelgius, jautrus vaikas stengiasi nekomplikuoti savo gyvenimo, net priešingai - rasti situaciją lengvinančių būdų. Kas galėtų atsilaikyti prieš mažo vaiko ašaras?

Kai nereikia nieko ypatingo

Jautrus vaikas nereikalauja jokio ypatingo auklėjimo stiliaus. Svarbiausia, kad visų vaikui svarbių asmenų (tėvų, senelių, kitų vyresniųjų) reakcija į vaiko poreikius remtųsi tais pačiais auklėjimo principais ir būtų adekvati.

Jeigu vaikas mylimas, jeigu jam aiškiai nubrėžiamos leistino elgesio ribos ir su vaiku bendraujama adekvačiai - kaip su vaiku, bet be perdėtos globos, skiriant pakankamai laiko, ugdant savarankiškumą, atsakomybę, pasitikėjimą savimi ir suaugusiaisiais, vietos vaiko jautrumui formuotis ir pasireikšti nelieka.

Nepavėluoti

Nėra aiškių kriterijų, kada pradėti nerimauti dėl vaiko jautrumo. Paprastai į vaikų psichologus ar vaikų psichiatrus kreipiamasi, kai vaiko jautrumas, nuolatinės ašaros, piktumas, susierzinimas, nesklandumai dėl darželio ar mokyklos lankymo tėvus ima rimtai gąsdinti. Specialistai pastebi ir rekomenduoja: kuo anksčiau tėvai konsultuojasi su specialistais, tuo veiksmingesnė pagalba. Tokiais atvejais specialistas gali padėti rasti būdų, kaip adekvačiau reaguoti į vaiko poreikius, kaip pozityviai jį skatinti, kokias nustatyti leistino elgesio ribas ir kt. Tačiau sunkesniais atvejais, kai ima trikti vaiko miegas, veikla bei saviraiška, gali prireikti ir gydymo medikamentais. Veiksmingai padeda psichologinės ir psichoterapinės pagalbos metodai, taikomi ne tik vaikui, bet ir tėvams.

Su meile, išmintimi ir kantrybe

Negali būti visiems atvejams tinkamų patarimų, kaip vaiką padaryti ne tokį jautrų. Kiekvienas vaikas yra individualus - kaip ir šeima, kurioje jis auga. Optimaliausi pagalbos metodai parenkami atsižvelgiant į besiformuojančius vaiko asmenybės bruožus ir šeimos specifiką. Aiškiai nurodžius, kas vaikui galima ir ko negalima, tarsi modeliuojamas siekiamas jo elgesys. Visuomet veiksminga pagirti ir apdovanoti vaiką už pastangas ir pasiekimus.

Auklėjant svarbi tėvų meilė ir asmeninis tėvų bei kitų vaikui svarbių suaugusiųjų pavyzdys. Tačiau perdėta globa, visų vaiko norų tenkinimas, neadekvatūs tėvų lūkesčiai ir reikalavimai nėra tinkamos priemonės.


Parengė Danguolė Andrijauskaitė