Dėl išsikišusių pėdos pirštų į Rugsėjo pirmosios šventę mokykloje teks eiti su “kroksais” - į jokius batelius nebeįtelpa deformuotas kauliukas. Tokią pačią bėdą turėjo ir mano motina, todėl, matyt, ją būsiu paveldėjusi. Niekaip nepasiryžtu operacijai, nes mama visą vasarą turėjo vaikščioti įsiavusi guliveriško dydžio batus, po metų jai operavo antrą koją. Negana to, jai po kelerių metų kauliukas vėl išsišovė. Be to, girdėjau, kad “valdiškoje” ligoninėje eilės iki metų, o operacijai privačioje klinikoje neuždirbu. Nesu tikra, ar man ne per anksti gultis po peiliu, nes dar neatšvenčiau nė trisdešimtmečio.
Aušra, pedagogė iš Ukmergės  
Atsako specialistas:
Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės II ortopedijos-traumatologijos skyriaus vedėjas Eduardas Bartkevičius:

- Teisingiausią šią subtilią problemą būtų vadinti ne išsikišusiu pėdos kauliuku, o pėdos didžiojo piršto iškrypimu. Kitaip į išorę iškrypęs pirštas dar vadinamas “Hallux Valgus” deformacija. Nors daug kas įsivaizduoja, kad pirštai iškrypsta nuo įpročio avėti batelius aukštais kulniukais, dėl plokščiapadystės, tai tėra mitas.

Ši deformacija dažniausiai paveldima. Neretai pakalbėjęs su pacientu išsiaiškinu, kad dėl tos pačios problemos kentėjo ir motina ar senelė, šį defektą neretai lydi ir venų išsiplėtimas. Didieji pirštai paprastai linkę iškrypti dėl jungiamojo audinio elastingumo. Žmogus kartais net neįsivaizduoja, kokį krūvį patiria pėda. Pavyzdžiui, stovint pasistiebus ant vienos kojos, girnelę į šlaunies gumburį spaudžia septyni žmogaus kūno svoriai. Pėda patiria dar didesnę įtampą, todėl elastingesni sąnariai, jungiamasis audinys tokio krūvio ir neatlaiko. Aukštakulniai ir siauri bateliai čia niekuo dėti. Teko iškrypusius pirštukus operuoti penkiolikmetei, nes nebegalėjo įsiauti į jokius batus. Kodėl kalbu tik apie pacientes? Vyrams pėdos iškrypsta penkis kartus rečiau nei moterims.

Tiesa, kad ne visos operacijos pavyksta. Taip gali būti, nes operacijoje dalyvauja ne tik chirurgas, bet ir pacientas. Paprastai chirurgas pasirenka lengvesnę, mažiau pacientę traumuojančią operaciją. Jei visos operacijos būtų sėkmingos, nebūtų sugalvota šiam defektui šalinti apie du šimtus operacijų. Tai ne apendicito operacija, kuri atliekama per trijų ar penkių centimetrų pjūvį ir paprastai rezultatas būna sėkmingas. Jau tai rodo, kad didžiojo piršto iškrypimas yra pakankamai subtili problema, kurią reikia spręsti įvertinant kiekvieną pacientą individualiai.

Operacinės metodiką chirurgas pasirenka priklausomai nuo paciento amžiaus, deformacijos lygio bei nuo kaulo struktūros.
Jei pirštų iškrypimas yra dėl reumatinės ligos, operacija būna sudėtinga, kartais tenka šalinti sąnarį ir jį fiksuoti, kad suaugtų ir taptų nejudrus. Jei pacientas jaunas ir deformacija nėra didelė, užleista, operacinis gydymas būna sėkmingas. Aišku, tokie pooperaciniai nemalonumai kaip skausmas, būtinybė riboti fizinį aktyvumą, yra neišvengiami. Tačiau priklausomai nuo operacinės metodikos per tris - šešis mėnesius pacientams kojos sugyja ir jis pasveiksta.

Galiu paneigti mitą, kad iškrypusių pirštų operacijas atlieka tik privačios gydymo įstaigos. Visos viešosios gydymo įstaigos, kuriose yra ortopedijos traumatologijos skyriai atlieka šias operacijas. Tokią galimybę turi ir rajonų ligoninės. Mūsų ligoninėje daugiausiai tokių operacijų atlieka gyd. Jurgis Gavelis, Lietuvos pėdos chirurgijos draugijos prezidentas, ortopedai - traumatologai Darijus Rimas, Tomas  Sveikata ir kiti. Šiuo metu mūsų ligoninėje veikia trys dienos chirurgijos operacinės, todėl operacijų eilės ženkliai sumažėjo.

Lietuvos sveikata