Kai į namus atkeliavo antras vaikas...

Pametinukų tėveliai turbūt galėtų parašyti storiausius romanus apie tai, kaip vyresnėlis nenorėjo atsisakyti vienturčio laurų, kaip aršiai kovojo dėl mamos dėmesio ir meilės. Tačiau jei tuo pat metu pipirui tenka peržengti dar vieną permainų slenkstį, tėvelių gyvenimas taip apkarsta, kad apima neviltis.

Kelionės neužgrūdino

Dvejų metukų Žygutis, atrodo, prie permainų turėjo būti pripratęs. Kraustėmės iš vieno nuomojamo buto į kitą, kol galiausiai įsigijome savą būstą, važiuodavome pas senelius į Žemaitiją, vykdavome į tolimas keliones. Nepaisant to, dar viena permaina šeimoje - sesutės gimimas berniukui tapo itin sunki, nepakeliama... Pripratęs kartu su mama vartyti knygutes, burzginti mašinytes, statyti kaladėlių pilis ir bet kurią akimirką įsiprašyti ant kelių, vieną dieną pamatė, kad mamos rankos užimtos. Jas okupavo sesė. Matyt, pagalvojo, kad ir širdį. Prasidėjo maištas ir mūšiai.

Košmarų mėnesiai

Į kovą už būvį Žygutis stojo su visa energija. O jos mūsų mažiukui niekada netrūko. Atomu, žaibu, atamanu ir dar nežinia kuo būtų galima jį vadinti, bet iš tiesų suprasti, ką reiškia auginti hiperaktyvų vaiką, gali tik tas, kieno namuose siautėja toks pats. Mano pažįstamos mamos, dejavusios, kaip joms sunku, nes augina hiperaktyvų mažylį, pamačiusios Žygutį, staiga atsitokėja. „Dabar aš supratau, koks ramus mūsų vaikas", - neretai tenka išgirsti praregėjusių mamų žodžius.

Žygučio mūšis prasidėjo jau pačią pirmą dieną, kai tik su dukryte grįžau iš ligoninės namo. Mažylio susidomėjimas knirkiančia mažyle praėjo beveik akimirksniu. Pribėgęs numovė sesės kojinaites ir sviedė ant grindų, paskui pačiupo ir marliuką. Bandžiau prašyti, kad taip nesielgtų, sugėdyti, bet įsisiautėjo dar labiau. Puolė muštis. Teko ir močiutei, laikiusiai sesę ant rankų. Į tėčio žodžius nereagavo... Štai taip buvo sutikta ir pasveikinta sesė.

Gan greitai, po dienos ar dviejų, Žygutis sugalvojo kitą būdą atkreipti į save dėmesį: atsinešė visus seniai dėžėje pamirštus muzikinius žaislus. Ir grojo, grojo, grojo... Prašymų padėti į šalį arba bent palaukti, kol pabus sesutė, tarsi nė negirdi. Atvirkščiai, muzikantą pagavo tikras įkvėpimas, mygtukus spaudė dar energingiau. Arba, būdavo, atsistoja ir garsiai, kiek gerklė leidžia, spiegia... Pliaukštelėjus per užpakaliuką dar blogiau: be paliovos rėkia pusvalandį ar net valandą.

Darželis negelbsti

Suprantu, kad nei sesė, nei aš ramybės neturėsime. Vargšytė net krūpčioja nuo brolio riksmų. Darželis - kartą pagalvojau, - vienintelis išsigelbėjimas. Tačiau už tas kelias valandžiukes ramybės (pradedame lankyti po pusdienį) susimoku dvigubai: Žygutis į darželį išeina isterikuodamas, o su riksmais grįžęs namo tampa tikras ožių karalius. Ir toliau sesė - didžiausia visų jo nelaimių kaltininkė ir priešė. Kai mažąją laikau ant rankų, paimamas prašosi ir jis. Išgirdęs, kad mano rankos užimtos, liepia ją atiduoti močiutei. Žygutis nenori eiti į kiemą, blogai valgo, prastai miega, paakiai pajuosta ir net įkrenta, o kai įsiverkia, prasideda tikas... Antro likimo smūgio - išvedimo į darželį Žygutis neatlaikė. Jis pavargo pats nuo savęs. Ir mes nuo jo.

Prireikia vaistukų

Kreipėmės į gydytoją. Jis išrašė raminamosios mikstūrėlės, po mėnesio - dar buteliuką, o paskui ir lašiukų geresniam miegui. Stengiuosi su Žygučiu kuo ilgiau pažaisti, dažniau sakyti, kad jį myliu, kad myli ir sesė. Situacija šiek tiek aprimo. Nervinio tiko neliko, Žygutis vienas neužmiega, bet naktimis verkdamas prabunda jau rečiau. Kam nors paprašius leisti sesę išsivežti, atsako „čia mano sesė", o kai tėtis keičia mergaitės sauskelnes, didysis pavyduolis pasilenkia ir... pabučiuoja jos galvytę. Broliškam švelnumui atsirasti prireikė beveik pusės metų!

Pasakojo mama Viltė

Psichologės komentaras

Konsultuoja mokslų daktarė vaikų psichologė psichoterapeutė Viktorija Grigaliūnienė

Dažną mažylį vienu metu užklumpa ne viena permaina: gimsta sesė ar brolis, reikia priprasti prie darželio ar auklės ir dar negana to, gimus sesei iškraustomas miegoti į kitą kambarį... Tėveliai kai kurias permainas turėtų atidėti, šiek tiek palaukti, nes kūdikio gimimas - tai stresas, išbandymas visai šeimai, ypač jei tarp vaikų - vos vienų dvejų metų skirtumas. Ir kuo daugiau stresų, tuo didesnė įtampa vaikui. Geriau jį pratinti prie kiekvienos naujovės atskirai: kai viena situacija tampa įprasta, keisti kitą. Tačiau jei kūdikėlis iš ligoninės parvežamas namo, o jo brolis ar sesė išvedamas iš namų (į darželį ar pas močiutę), vyresnėlis suvokia: „Esu nereikalingas". Auklė - taip pat ne išeitis. Jai atėjus mažylis jaučiasi atstumtas, nes ne jos reikia, o mamos. Jis mąsto: „Aha, mane prižiūri svetimas žmogus, o sesei kliūna mama..." Todėl pirmus mėnesius vyresnę atžalėlę turi prižiūrėti mama. Tik tada ji gali pasilengvinti gyvenimą, kai vaikas suvokia, kad mama tikrai jį myli ir jos meilė nesumažėjo dėl to, kad gimė sesė ar brolis. Būtų labai puiku, jei tėveliai vaiko gimimą planuotų, o supratę, jog gali būti per sunku, gandrus pasikviestų palankesniam laikui, kai pirmagimis pradės lankyti mokyklą. Pradinuko jo interesai keičiasi, jis susiranda naujų draugų ir gauna dėmesio iš kitų žmonių. Tada konkurencija tarp vaikų mažesnė, ją tėveliams lengviau suvaldyti.