Neretai kyla abejonių dėl vaiko elgesio. Ir ne veltui. Virš 38 procentų mergaičių ir 20 procentų berniukų Kauno mieste pasižymi dažnu liūdesiu ir prislėgta (depresiška) nuotaika.
Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro psichologė R. Vaitkienė teigia, kad reikia susirūpinti atžalomis ir padėti jiems, jei tik įtariate, jog juos ištiko krizė. Daugeliu atvejų dėl didelio nerimo ir nesugebėjimo susitvarkyti su savo emocijomis susergama įvairiomis ligomis, tad nenumokite ranka į tai, jei vaikas itin dažnai skundžiasi galvos ar pilvo skausmais. Nuspręsti, kad reikalinga profesionali pagalba, yra sudėtingiausia. Net tuomet, kai vaikas nuolat elgiasi agresyviai ir iššaukiančiai, šeima gali nepripažinti, kad vaiko elgesys yra sutrikęs. Vienus tėvus gąsdina vaiko įniršio priepuoliai, žaislų laužymas, o kiti tai vertina kaip savarankiškumą, sugebėjimą vadovauti. Vaikai, kaip ir suaugusieji, augdami susiduria su įvairiomis sunkiomis, kartais nekontroliuojamomis situacijomis, gyvenimo pokyčiais, su kuriais turi susidoroti. Vaikai gali išgyventi krizes dėl pačių įvairiausių sunkumų. Svarbu suprasti, kad vaikas reaguoja net ir į nedidelius pokyčius – neretai suaugusiesiems nereikšmingi sunkumai vaikui gali atrodyti dideli ir sunkiai įveikiami. Emocinės ar elgesio problemos gali kilti dėl labai įvairių priežasčių vaiko gyvenime: kito vaiko (sesės ar brolio) gimimo, senelių ar kitų artimųjų netekties, gyvenamosios vietos pakeitimo, paties vaiko ar artimo ligos. Paprastai tokio pobūdžio sunkumus įveikia pati šeima arba vaikui prie šių permainų padeda pritapti trumpalaikė psichologo pagalba. Kaip bebūtų, kartais vaiko emocinės ar elgesio problemos tęsiasi ilgą laiką, problemų nepavyksta išspręsti šeimoje, jos įsisenėja ir sukelia daug skausmo tiek tėvams, tiek vaikams. Būtent tuomet prireikia specialisto pagalbos, o ypač po tokių išgyvenimų kaip patirto smurto ar išgąsčio, tėvų išvykimo dirbti į užsienį, tėvų skyrybų, staigių vaiką supančios aplinkos pokyčių, pavyzdžiui, persikraustymo į naują šalį ar miestą, mokyklos pakeitimo ar kita, patirtos traumos, netekties ar skaudžių išgyvenimų, pavyzdžiui, autoavarijos, gaisrų…
Kaip atpažinti, kad vaikas išgyvena krizę?
Kiekvieno vaiko reakcija į traumuojantį įvykį ar stresinę situaciją yra individuali, tačiau išgyvenamos krizės požymiai yra panašūs. Kad vaikas išgyvena didelius sunkumus ar krizę gali rodyti tokie požymiai:
problemos ugdymo įstaigoje (išsiblaškymas, dėmesio nesukaupimas užsiėmimų metu, interesų praradimas);
atsiradę sveikatos sutrikimai (mitybos pokyčiai – apetito sumažėjimas ar padidėjimas, miego sutrikimai, įvairūs skausmai ar negalavimai dėl nežinomų priežasčių);
elgesio pokyčiai, netinkamas elgesys (impulsyvumas, agresyvumas, atsiribojimas, vengimas bendrauti, savęs žalojimas);
stiprios emocijos ir jausmai (nuotaikų svyravimai, vaikas dažniau nei įprastai liūdnas, uždaras, priešiškas aplinkiniams, kalba apie nenorą gyventi);
pakitusi žaidimo struktūra (agresyvus, destruktyvus žaidimas, žaislų niokojimas arba apatija bet kokiai anksčiau mėgiamai veiklai);
pasikeitę piešiniai (niūrios spalvos, dažni braukimai, trynimai, daug smurto irk t.).
Krizė vaikui – krizė visai šeimai
Krizės atveju sutrinka ne tik vaiko elgesys, psichikos ir fizinė sveikata, bet keičiasi ir paties vaiko bendravimas, sutrinka jo adaptacija.
Vaikų krizės išgyvenimai itin dažnai būna susiję su tam tikrais svarbiais pokyčiais šeimoje, todėl neretai krizė ištinka ne vien vaiką, bet ir kitus jo šeimos narius – tėvus, brolius, seseris, kitus artimuosius. Todėl pagalbą krizių atvejais svarbu organizuoti ne vienam vaikui, bet ir kitiems šeimos nariams. Kiekvienoje krizėje slypi dvi galimybės – galima krizę įveikti arba jos neįveikti. Krizės įveikimas priklauso ne tik nuo vaiko individualių charakteristikų – vaiko amžiaus, psichologinio atsparumo, problemų įveikimo ir kitų socialinių įgūdžių, bet ir nuo vaiką supančios aplinkos. Taigi, kaip vaikui pasiseks įveikti krizę, priklauso nuo jo santykių su tėvais, kitais artimaisiais, nuo aplinkinių žmonių galimybių suteikti vaikui pagalbą. Jei artimiausios vaiko aplinkos žmonės taip pat išgyvena krizę, tuomet vaikui, patyrusiam krizę, artimųjų pagalbos neužtenka arba ji tiesiog neprieinama. Tokiu atveju svarbu kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus – psichologą, psichoterapeutą, psichiatrą bei socialinę pagalbą teikiančius specialistus – socialinius pedagogus, socialinius darbuotojus. Jei vaikas ar visa šeima išgyvena krizę, pagalbos galima kreiptis į artimiausią psichikos sveikatos centrą. Jame dirbantys specialistai – psichiatras, psichologas, socialinis darbuotojas – gali suteikti pagalbą ar nusiųsti į įstaigą, teikiančią pagalbą krizių atvejais. Psichologas ar psichoterapeutas, dirbantis pedagoginėje-psichologinėje tarnyboje, mokykloje ar kokioje nors nevyriausybinėje organizacijoje taip pat galėtų padėti. Be to visada yra galimybė kreiptis į specializuotus krizių centrus, kuriuose dirbanti specialistų komanda teikia profesionalią psichologinę ir socialinę pagalbą krizių atvejais. Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuras suvokia, koks svarbus aspektas yra vaiko psichinė sveikata, todėl į pagalbą pasitelkė ugdymo įstaigų psichologus. Penktadienį, gegužės 22 dieną, įvyko pasitarimas, kurio metu buvo diskutuojama, kaip galima gerinti mokinių psichinę sveikatą, aptartos bendro darbo galimybės, ieškota naujų formų informacijai mokiniams pateikti. Tikimasi, jog jau ateinančiais mokslo metais bus įgyvendintos kai kurios idėjos.
iMed