Kaip auginti sūnų, kad netaptų

Prieš keletą metų vienas užsienio diplomatas stebėjosi: lietuvės tokios gražios, elegantiškos, protingos, o vyrai... Gal kažkas negerai Lietuvos moterims, kad neužaugina tikrų vyrų? Taigi kas kaltas - vyrai, netinkamai auklėjantys sūnus, ar berniukus lepinančios moterys?

Kuo nepaprastas mamos ir sūnaus ryšys? Kodėl nereta nori dukters?

Nuo senovės sūnus - tai vyriškos darbo rankos, kurių pastangomis ūkis nepražus. Kuo daugiau sūnų - tuo daugiau gynėjų, darbininkų, saugumo. Net karalienės pasijusdavo saugios tik tada, kai pagimdydavo sūnų - sosto paveldėtoją. Priežasčių, kodėl moteris kartais labiau džiaugiasi sūnumi nei dukterimi, ir dabar nereikia toli ieškoti. Net ir mūsų, moterų bei vyrų lygybės laikais, vyrams mokami didesni atlyginimai - vadinasi, galima tikėtis didesnės sūnaus paramos senatvėje. Negali paneigti ir nuomonės, kad sergant duktė dažnai geresnė slaugė nei sūnus.

Kuo ypatingas mamos vaidmuo sūnaus gyvenime?

Sūnus patirtį su mama pritaiko kurdamas savo santykius su gyvenimo drauge. Neišspręstus konfliktus su mama, vaikystės nuoskaudas dėl jos elgesio dažnai perkelia į savo šeimą. Ir dažnai labai aiškiai matyti, kad kariauja ne su žmona, bet su savo motina, nors iš tiesų pykstasi su žmona. O duktė iš mamos mokosi, kaip būti moterimi ir mama, kaip bendrauti su vyrais. Jeigu mama linkusi manipuliuoti, kaltinti vyrą, duktė greičiausiai bus tokia pati. Jeigu mama geba mylėti ir leidžia vyrui mylėti ją, duktė greičiausiai taip pat mokės mylėti ir būti mylima.

Mamą mylintis berniukas užauga supratingesnis, švelnesnis savo mylimai moteriai?

Taip, tai tiesa. Išmokęs ne tik būti mylimas, bet ir mylėti, berniukas užaugęs tai perkels ir į savo šeimą.

Kodėl nereta mama sūnų lepina labiau nei dukterį? Nori pasidžiaugti jo artumu, nes sūnui užaugus ir sukūrus šeimą ryšys su juo pradės trūkinėti? O gal mama prisiriša prie berniuko, nes jis auga sunkiau nei mergaitė, dažniau serga, patiria įvairių traumų ir jį reikia slaugyti, paguosti, globoti?

Berniuką kartais labiau lepina mama, kuri lepina ir savo vyrą. Greičiausiai taip yra todėl, kad sąlyginai neseniai mūsų tauta dar gyveno esant patriarchalinei visuomenei, kurioje vyrus reikėjo lepinti, nes jie buvo svarbiausi. Tačiau dažna mama popina sūnų todėl, kad stinga artimų santykių su vyru, jie atšalę. Taip ji tarsi užpildo bendravimo su vyru spragą. Tiesa ir tai, kad mama labiau lepina liginėlį, ar tai būtų berniukas, ar mergaitė.

Kai kurie psichologai ir seksologai įspėja, kad perdėtas mamos švelnumas berniukui pavojingas, nes itin švelnūs jausmai gali tapti erotiški. Todėl pataria beprotiškai mylėti vyrą, o sūnų - protingai.

Perdėtas mamos erotiškumas, seksualumas gali būti kliūtis auklėjant berniuką, ypač jeigu jos santykiai su vyru šalti. Būna, mama sūnų maudo vos ne iki jis suauga, miega vienoje lovoje. Jei visa tai nesiliauja net ir berniuko paauglystės metais, mama gali tapti tarsi konkurente jo merginoms, ji trukdys užmegzti bei palaikyti gerus santykius su bendraamžėmis. Geriausia, kai šeimoje atliekami visi vaidmenys ir jie nepainiojami: vyras yra savo žmonos vyras, o sūnus yra tik savo mamo sūnus.

Kodėl iš mergaitės, kurią myli tėtis, nesišaipoma, o mamos globojamas berniukas pravardžiuojamas „mamyčiuku"?

Visuomenė iš vyro daugiau tikisi. Kad bus savarankiškas, tvirtas, stiprus, susitvardys, neverks ir pan. Moteriai paprasčiau, nes jai tarsi suteikiama daugiau laisvių: gali būti nesavarankiška, nesitvardyti, verkti. Nors ir tokia nuostata dabar jau keičiasi.

Artimas mamos ir sūnaus ryšys, manau, yra gerai, nes vėliau tai tampa pagrindu palaikant artimą ryšį su būsima žmona. Tačiau perdėtas rūpinimasis, siekis būti „gera" mama, viską padaryti už vaiką (sudėti kuprinę, pasirūpinti pamokų ruoša, aprengti ir pan.) gali būti pražūtingas. Apšokinėtas berniukas auga neatsakingas, nesavarankiškas, savimi nepasitikintis, nes ir mama juo nepasitiki. Reikėtų kiekvienai mūsų mokytis būti atsakinga mama, išmokyti savo sūnų patį susidėti kuprinę, su juo diskutuoti, kam reikalingi mokslai (tik jokiu būdu ne vienpusiškai dėstant savo nuomonę), kad pats norėtų ruošti pamokas. Pasitikėkime savo sūnumi, padrąsinkime jį eiti į gyvenimą, o ne saugokime nuo gyvenimo. Tada labai artimas mūsų ryšys su juo nebus nei gėdingas, nei pražūtingas.

Tvirtinama, kad „mamyčiuką" dažniausiai išaugina vieniša mama arba ta, kurios vyras nuo sūnaus auklėjimo nusišalino. Kodėl?

Nuo seno vaikų auklėjimas buvo moters reikalas. Tačiau sūnui paaugus tėvas imdavo jį į darbus ir mokydavo vyriškų dalykų. Dabar viskas keičiasi. Vis dar pasitaiko, kai vyras palieka vaikus auklėti moteriai ir paskui stebisi: „Kodėl mano sūnus elgiasi kaip mergaitė?" Sūnus paprasčiausiai neturėjo pavyzdžio, kaip būti vyru, nes nematė tėčio arba jį matė, bet mažai bendravo.

Kaip auginti sūnų, kad netaptų „mamyčiuku": auklėjimą patikėti vyrui ir nesikišti į jų reikalus ar, priešingai, domėtis vyriškais pomėgiais, juos skatinti, ugdyti tvirtą charakterį, savarankiškumą, leisti pavojingus žaidimus?

Augdamas vaikas mokosi. Todėl labai svarbu, kad berniuką (beje, kaip ir mergaitę) auklėtų abu tėvai: tėtis rodytų vyro pavyzdį, o mama tėčiui padėtų atskleisti bendravimo su moterimi pavyzdį. Gražiausi santykiai susiklosto tada, kai paremti pasitikėjimu ir bendradarbiavimu. Kaip tai atrodo? Vyrą, traukianti į žvejybą, pasitikinti moteris gražiai išlydi arba vyksta kartu. Paskui vyras gražiai išlydi žmoną į teatrą arba eina kartu. Kai vaikas tampa paaugliu ir jam labiau reikia draugų, o ne tėvų, su juo reikėtų kalbėti, diskutuoti apie pavojingus žaidimus, domėtis, kuo jis gyvena, aptarinėti galimus pavojus ir būdus jų išvengti. Ne siūlyti sprendimus, bet skatinti juos sugalvoti pačiam. Netgi naudinga su paaugliu pasėdėti prie kompiuterio ir pažiūrėti, kokius žaidimus žaidžia. Tegul parodo, ko pasiekė, kaip tai padarė, kas teikia pasitenkinimo. O tada aptarti moralės normas, išklausyti, kas vaikui patinka, o kas nepriimtina. Nuomonė nebūtinai turi sutapti. Svarbiausia, kad vaikas jus išgirstų, o jūs išgirstumėte jį. Ir nekritikuokite, nes daugiau nekalbės. Tiesiog išsakykite savo poziciją, pabrėždami, kad tai jūsų nuomonė. Jei jos primygtinai nepiršite, lengviau išklausys ir išgirs. Tik protingai pasitikėdami savo vaiku ir jį padrąsindami užauginsime savimi pasitikintį, tvirtą žmogų.

Būna, už „mamyčiuko" ištekėjusi moteris savo sūnui būna itin reikli, griežtai auklėja. Ir taip jį netyčia pakiša... po savo marčios padu, nes sūnus jau būna pripratęs, kad moteris vadovautų. Arba, priešingai, stokojęs mamos švelnumo bando atsigriebti, įtvirtinti savo vyriškumą ir tampa grubus cinikas. Kaip išlaviruoti tarp švelnumo, meilės ir reiklumo?

Manau, geriausias būdas neperlenkti lazdos - prieš ją lenkiant atsakyti sau į klausimą: „Darau tai iš nerimo, baimės, nepasitikėjimo, pykčio, nuoskaudos ar iš meilės?" Ir tada pasielgti taip, kaip norisi. Dar vienas klausimas: „Ko siekiu tokiu elgesiu, ko trokštu savo vaikui ir sau?" Pasvarstykite, ar tikrai tai pasieksite. Pavyzdžiui, jūs mokote sūnų būti labai mandagų, nuolankų, paslaugų. Jūs norite jam gero (gerų santykių su moterimis), bet gali būti, kad pamirštate paprastą taisyklę: gerų santykių galima tikėtis tik tada, kai laimingi abu: ir moteris, ir vyras. Todėl sūnų verta mokyti ne pataikauti, įtikti, bet bendradarbiauti, ne tik duoti, bet ir imti, dalytis.

Koks atpildas laukia protingai sūnų mylinčios mamos?

Laimingas sūnus ir nuoširdūs, artimi santykiai iki pat gyvenimo pabaigos. Dėl to verta pasistengti.