Kaip ginčytis su vaiku

Jeigu vaikas pradeda su jumis ginčytis, galite nesijaudinti – tai natūralus bręstančio vaiko elgesys. Pažintis su erdve vis dažniau jam kelia įvairių klausimų. Jau ,,kodėlčiuko“ laikotarpyje jis užpila tėvus klausimais reikalaudamas įvairios informacijos. Psichologai, apibūdindami vaikų amžiaus tarpsnius, išskiria laikotarpį, vadinamą ,,trejų metų krizės“ tarpsniu. Jo požymiai gali prasidėti vaikui sulaukus 2,5 m. ir tęstis iki 3,5 m. Tuo metu formuojasi vaiko asmenybės pagrindai. Apie daugelį dalykų mažylis jau turi savo nuomonę ir ją aktyviai gina. Augdamas vaikas vis labiau reikalauja aplinkinių dėmesio, išsakydamas savo požiūrį į supančią erdvę, įsiklausydamas į save. Ginčydamasis jis intuityviai patikrina daugelio dalykų suvokimo teisingumą bei savo ir tėvelių santykių tvirtumą.Taigi tėvų pareiga šiuo metu – būti šalia ,,dygliuoto“ vaikučio ir taktiškai padėti jam atrasti dalyko esmę. Kokių nuostatų laikytis ginčijantis su vaiku?

Ginčytis pagal taisykles

* Diskutuodami neužmirškite, kad jūsų jėgos nelygios: su jumis ginčijasi vaikas - jis neturi jausti suaugusiojo spaudimo. Atsiradusi baimė vaikui gali sukelti nervinį šoką: prasidėti mikčiojimas, neramus miegas. Ginčo dalyviai turi užimti tokią poziciją, kad abiejų akys būtų maždaug viename lygyje. Būtinai valdykite savo balsą – jis turi būti ramus, neperrėkiantis vaiko balso.Taip pat kontroliuokite savo gestikuliavimą.

* Vaiko vidinė energija savo jėga neprilygsta suaugusiajam, tad ilgas ginčas nuvargina mažylį. Vadinasi, aiškintis tiesą reikėtų trumpai. Mokykite vaiką kontroliuoti savo emocijas stebėdamas savo elgesį – nepykite ir nerėkite ant mažylio.

* Vaikas ginčijasi ,,iki užsimiršimo“.Tad pastebėję jo drebančius smakrą ir rankas, balso pasikeitimą, akyse ašaras, nepastebimai baikite jam nemalonią temą. Pabandykite nukreipti pokalbį, kad vaikas atsipalaiduotų, nusiramintų. Pvz., ,,Žiūrėk, ką mūsų kalaitė atsinešė. Matyt, gudruolė nori mūsų dėmesio. Tai tu šaunuolis – išmokei ją išsirinkti įdomiausią žaisliuką“.

* Kilusį konfliktą numalšinti labai padeda įvairios vaidybinės situacijos su žaisliukais. Pvz., jūs prinešate lėlytę prie meškučio ir kalbate jos vardu: ,,Labas, Lepečkojėle, aš šiandien valiau dantukus.O tu? Ar tu žinai, kodėl juos reikia valyti?“ Šalia esantis vaikutis savaime įsitraukia į meškučio ir lėlytės pokalbį.Būtų labai puiku, kad jis įsitrauktų į meškutės vaidmenį – pradėtų už ją atsakinėti. Mažylį labai paveikia jo mylimų personažų elgesys – jeigu netgi lėlytė valo dantukus, tai ir jis privalo tai daryti.

* Jei pasibaigęs ginčas paliko nemalonias nuosėdas tiek jums, tiek vaikui, būtina sukurti tokią situaciją, kuri jus vėl suartintų. Tuo tikslu galima pasijuokti iš savęs: ,,Oi, koks aš užuomarša! Visai užmiršau, kad šiandien teta Jolanta su Julija kviečia tave pasilikti vakaroti pas juos. Ką mes nusinešime, kad ir jas pradžiugintume? Aš manau, kad tu sugalvosi, juk tau tai puikiai sekasi.“ Tokioje situacijoje būtina prisiliesti prie vaikučio: paglostyti, apkabinti... Žinoma, visa tai reikalauja didelio tėvų supratimo, takto.

,, Dešrainio“ taisyklės

Psichologai, mokydami tėvus pozityvios vaikų kritikos, rekomenduoja ,,dešrainio“ receptą. Jo esmė tokia: pirmiausia vaiką giriate: ,,Tu visada gebi susidoroti su tokiais dalykais.“ Tai lyg apatinė dešrainio bandelė. Po to pasakoma tai, kas buvo negatyvu: ,,Tai tau nelabai pavyko. Gal kartu pagalvokime, kaip galėtume teisingiausiai pasielgti?“ Tai pavadinkime svarbiausia dešrainio dalimi. Pabaigoje uždėkime viršutinę bandelės dalį – vėl pagirkime vaiką: ,,Aš įsitikinęs, kad tu, kaip visada, su tuo dalyku susidorosi.“
Taigi reikėtų įsidėmėti: ginčą visada reikėtų baigti nesugniuždant vaiko, parodant savo tikėjimą juo. Ypač po to, jei jūs įrodėte, kad vaikas klydo. Tokiu atveju niekada netriumfuokite dėl savo pergalės.
Jeigu jūs pralaimėjote ginčą, ramiai ir garbingai prisipažinkite klydęs, pagirkite vaiką už jo principingumą, užsispyrimą, ginant savo tiesą.Garbingo elgesio pralaimėjus pavyzdys – sportinės varžybos ir sportininkų gebėjimas garbingai pasveikinti nugalėtojus.

Ne prievarta, o įtikinėjimo diplomatija

Dažnai vaiko užsispyrimą bando palaužti visa šeima – mama, tėtis, tetos, seneliai... Taip,anot psichologų, daroma didžiulė klaida – visiems ,,sukilus“ prieš jį , vaikas pasijunta vienišas, jam atrodo, kad niekas jo nemyli ir neužjaučia.Vadinasi, ir vaikas nelaimingas, ir tėvai nešvenčia pergalės.Įrodymui išanalizuokime situaciją: Lauke šalta, jūs stengiatės savo vienatūriui, išsiruošusiam pasivaikščioti su draugais, įteigti šilčiau apsirengti. Tačiau išgirstate atsakymą, kad jis tos striukės nesivilks, jokiu būdu nesidės ir kailinės kepurės, nes jam tikrai nešalta, dargi per šilta.Vaiko užsispyrimo esmė suprantama – jis bijo draugų pašaipų, pasak kurių, šiltai apsirengti – bobiška. Kadangi ginčas kyla susirūpinus dėl vaiko sveikatos, vaiką šilčiau apsirengti puola įtikinėti visi šeimos nariai. Kuo baigiasi šis ginčas? Vaikas nusprendė niekur neiti ir pasilikti namuose. Ir vaikas, ir suaugusieji dar ilgokai jaučia kartėlį... Taigi šioje ir panašioje situacijoje žymiai daugiau galima pasiekti diplomatiškai įtikinėjant.

Sokratiškas pokalbis

Šis metodas, taikomas diskusijoje, aprašytas dar Platono. Jo esmė – apgalvotais klausimais priversti diskusijos dalyvį suvokti tiesą. Pavyzdžiui: ,,Kaip manai, kodėl aš siūlau tau šilčiau apsirengti?“,,Kaip manai, ar tu gražiai atrodysi su raudona nuo šalčio nosimi?“,,Ar tu įsitikinęs, kad taip lengvai apsirengęs galėsi iškentėti dvi valandas šaltyje?“,,Tikiuosi, tu supranti, kad susirgęs negalėsi eiti žiūrėti krepšinio rungtynių?“.
Taip jūs, garsiai mąstydamas, neprimetate vaikui savo pozicijos, o tik padedate jam pasirinkti teisingą sprendimą.

KAIP NEREIKIA GINČYTIS

Ne ginčijamės, o analizuojame


Ginčydamiesi mes daugiau kalbame patys, ignoruodami oponentą. O taip neturėtų būti. Reikalaudami vaiką atlikti kokį nors pavedimą, parodykite, kaip jums pažįstama mažylio būsena: ,,Aš suprantu, kad tu dabar labai nenori ruošti pamokų“. ,,Aš matau, kad tu labai nori eiti pasivaikščioti...“ Tegu vaikas supranta, kad ši priešgyniautojo poza yra visai normali, kad ir jūs patys vaikystėje išgyvenote labai panašius jausmus. Net ir dabar atsisakote malonumų tik todėl, kad suvokiate pareigą šeimai: ,,Su malonumu ir aš žiūrėčiau serialą, bet juk prašėt blynų iškepti. Argi galiu aš jus nuvilti?‘

Kiekvienas ginčas, kryptingai tėvų reguliuojamas, turėtų mokyti vaiką bendravimo taisyklių, ugdyti atsakomybės už savo sprendimus suvokimą.

Kartu su vaiku aptarkite knygų, pasakų veikėjų paveikslus, jų santykius.Palyginkime knygos herojų ir mažylio elgesį vienoje ar kitoje situacijoje.Užduokime klausimus: ,,O kaip tu būtum pasielgęs jo vietoje?“,,O gal buvo galima kitaip pasielgti?‘

Kaip šauksi – taip atsilieps

Ginčas turi savo taisykles ( apie daugelį jų jau kalbėjome). Sakant savo nuomonę, reikėtų vartoti įterpinius ,,mano nuomone“, ,,kiek aš žinau", ,,man atrodo“ ir t.t. Taip jūs pasakote, kad nepretenduojate į nuomonės absoliutą, kad oponentas savo svariais argumentais gali pagrįsti kitos nuomonės teisingumą.
Sakoma, tiesa gimsta ginče.Ginčydamiesi mes praturtiname vienas kitą emocijomis, atrastomis tiesomis. Tačiau tėvai, diskutuodami su vaiku, turi jausti ribą, kuri neleistų vaiką įžeisti, paliesti širdutės žaizdą.
Ginčas – tai konfliktas.Tėvai turėtų žinoti, kad kartais vaikai jį sąmoningai išprovokuoja, nes pasigenda tėvų dėmesio, jų meilės. Geriau tegu tėvai ant jo pyksta, bara, negu visiškai nepastebi...
Kartais ginčas prasiveržia tarp tėvų ir paauglių, kurie, neapsikentę griežtos kontrolės, sukyla prieš namų tvarką. Tokiems tėvams reikėtų priminti, kad auklėjant vaikus reikėtų griežtumą derinti su meile, pasitikėjimu. Pastaruoju ypač daug laimima. Ir ginčas kartais labai suartina šeimą, nes jo metu visi dalyviai suvokia, kaip jie reikalingi vieni kitiems...

parengė Marija Eitmanienė