Geras jausmas paguosti artimą ar draugą, kurį slegia stresas, kankina
meilė ar ramybės neduoda barniai šeimoje. Mes mėgstame spręsti kitų žmonių
problemas – tai, be jokios abejonės, yra paprasčiau nei savų problemų sprendimas.
Bet kas, jei draugo sunkioji diena tampa savaitėmis ar mėnesiais, kaip padėti
tuomet?
„Aiškiai išsakykite, kad jumis visuomet galima pasikliauti“, – sako knygos
„Friendship Processes“ autorė Beverley Fehr. Išklausymas paprastai labiau
vertinamas nei patarinėjimas. Sunkiai akimirkai užklupus vyrai labiau vertina
praktinę paramą (kiemo žolės nupjovimą ar apsilankymą parduotuvėje už jį), o
moterys – emocinę paramą (apkabinimą ir pasakymą, kad ji yra labai stipri).
Pagalba gali nesunkiai virsti nepageidaujamu kišimusi – tai yra kita priežastis,
dėl ko geriau vien išklausyti. Kuomet kalbama, tarkime, apie draugės meilės
reikalus, ji vargu ar klausys jūsų bandymo įpiršti jai naują pažintį.
„Romantiški santykiai grindžiami nestipria teigiama iliuzija. Jūsų draugė
tiesiog išdėstys įrodymus, prieštaraujančius jūsų argumentams“, – sako
klinikinis psichologas Nando Pelusi.
Psichologė Judith Sills pastebi, kad draugai neretai suskirstomi į „šventųjų“ ir
„paklydėlių“ kategorijas. Paklydėliai gyvenimu ridenasi nuo krizės iki krizės ir
apie visas vykstančias dramas paskelbia savo draugams, o šventieji patikimai ir
kantriai viską išklauso. Jei šventiesiems netrukdo Motinos Teresės kompleksas,
viskas puiku, tačiau jei suirzimas yra didesnis nei pasitenkinimas, jie jau
nebebūna tokie geri klausytojai, jiems reikia nubrėžti ribas.
Jei paklydėlis nuolat skundžiasi savo darbu, net atsisako pasiieškoti kito,
tuomet šventasis gali atsakyti: „Žinai, malonu su tavimi pasikalbėti, bet
akivaizdu, kad nesi pasirengęs palikti šį darbą. Aš vis skaitau tau paskaitas ir
man tai nepatinka, todėl, jei tu nieko prieš, daugiau šia tema nebesikalbėkime“.
Jei jūsų draugas nuliūdo ne šiaip dėl kokio nors pavienio atsitikimo, bet puolė
į depresiją, tuomet padėti jam bus be galo sunku, nes pati liga trukdo imtis
kokių nors veiksmų ar tikėti, kad gyvenimas gali pagerėti. Jausitės taip, lyg
pildami pagalbą į juodąją skylę.
Kad jūsų draugas pasijustų geriau, jam tikriausiai prireiks profesionalų
pagalbos, bet parama yra svarbi ir raminanti – net jei ji ir nesukelia kokių
nors pastebimų teigiamų pokyčių jūsų draugo gyvenime, sako psichologė Martha
Manning.
„Draugai mano: „Labai gerai tą žmogų pažįstu. Jei gerai pasistengsiu ir daug ką
išbandysiu, galiu jį susigrąžinti, – „Psychology Today“ sakė M. Manning. – Bet
žmonės, nusistatę „pataisyti“ į depresiją puolusį draugą, rizikuoja dar labiau
pabloginti padėtį. Nemanykite, kad jūsų veiksmai bus vaistas nuo ligos. Juk taip
nemanytumėte, jei draugas sirgtų plaučių uždegimu, ar ne?“
Būkite pragmatiški. Nuveskite draugo ar draugės vaikus į mokyklą, aptvarkykite
jos namus, atneškite pagamintus pietus. Pasak M. Manning, artimi draugai gali
atsargiai pasiūlyti naudingų užsiėmimų – pavyzdžiui, mankštą. Bet savo siūlymais
neperlenkite lazdos: „Susidūrus su šia liga, teks parodyti savo nuolankumą“.
Prieš kišantis, gerai pagalvokite. Išklausymas paprastai yra draugiškiausias
dalykas, kurį galite padaryti. Bet ir neleiskite, kad draugas jus paverstų
nuolatiniu bumbėjimų klausytoju. Jei draugas serga depresija, pabūkite kartu ir
palaikykite, bet nesitikėkite, kad vien nuo to padėtis pagerės.