Kaip sulėtintame kine

Suaugusiesiems skubėti įprasta. Todėl tėvams kartais atrodo, kad vaikas tyčia stengiasi juos paerzinti: pusvalandį ieško batų, tada bent ketvirtį valandos mėgina užsirišti raištelius, o patikinęs, kad jau sėdasi ruošti pamokų, mažiausiai valandą dėlioja ant stalo vadovėlius ir sąsiuvinius. Ką daryti?

Pirmas variantas: rėkti, pykti, skaityti moralą. Iškart perspėjame: metodas visiškai neveiksmingas. Mat šis sraigės tempas pasirinktas neatsitiktinai – vaikas tikrai turi priežastį, kodėl elgiasi būtent taip. Tėvų užduotis – šią mįslę įminti.

* Kartais vaikas iš vidaus priešinasi tam, ką daro. Jis dėl savų priežasčių nenori daryti to, ką atlikti mes raginame – štai ir vilkina laiką kaip įmanydamas ir galbūt nė pats to sąmoningai nesuvokdamas. Jei užuot raginusi „greičiau“ apmėgintumėte draugiškai šias priežastis išsiaiškinti, tikėtina, kad kitą kartą viskas eitųsi sparčiau.

* Gali būti, kad toks lėtas „pasipriešinimas“ – tai tiesiog vienas iš jūsų vaiko raidos etapų, kurį mažylis tiesiog išaugs. Priekaištauti jam dėl tokio lėtumo beprasmiška. Veikiausiai jis ir pats taps greitesnis kai paūgės.

* Vaikai užmaršūs ir išsiblaškę, ypač tada, kai kalbama ne apie malonumus ir žaidimus, o apie kasdienes pareigas. Todėl kantriai ir nepiktai primindama, ką ir iki kurio laiko padaryti, galite tikėtis geresnių rezultatų, nei priekaištaudama jau post factum.

Antras variantas: sužadinti azartą. Vienas svarbiausių pagalbininkų mokant vaiką kontroliuoti savo laiką – laikrodžio pažinimo „mokslas“. Kai tik jis pats ims pažinti valandas ir akivaizdžiai matyti laiko tėkmę, jam bus paprasčiau viską daryti laiku. Beje, mažiems vaikams ypač patinka, kai jų veikla fiksuojama laikrodžiu arba kai pasitaiko proga palenktyniauti, kas greičiau. Vardan to, kad aplenktų tėvelį, net ir nemėgstamą košę galima kabinti dvigubai sparčiau.

* Išmėginkite laikrodžio triuką, kai norėsite savo atžalą labiau paskubinti: pasakykite, kad užfiksavote laiką ir pasižiūrėsite, per kiek laiko jis patikėtą užduotį įveiks. Kai darbas bus atliktas, iškilmingai praneškite rezultatą ir būtinai pagirkite, jei mažylis tikrai nuoširdžiai pasiskubino.

* Sulaukę 9-10 metų vaikai jau ima suprasti, kaip svarbu tinkamai organizuoti savo laiką. Tad nepamirškite pagirti, jei vaikui jo planai pasiseka. Jei iki tol nuolat vėluodavęs išsiruošti į mokyklą padauža pagaliau išeina pro duris laiku, vietoje ironiško „Žiūrėk tu man, ar tik šiandien nesnigs, kad laiku susikrapštei?“ verčiau nuoširdžiai pasidžiaukite: „Šaunuolis, šiandien jau tiksliai apskaičiavai, kiek laiko užtruksi kol susiruoši“.

* Ypač venkite tokių smerkiamų pastabų, kaip „tu niekada nieko nespėji laiku“, „tu amžinai vėluoji“ ir pan. – jos tik pabrėžia, kad vaikui tobulėti nebėra prasmės, jam vis tiek jau esate priklijavusi nepataisomo lėtuolio etiketę.

Trečias variantas: sukluskite! Gali būti, kad toks vaiko lėtumas yra signalas jums. Koks jūsų gyvenimo ritmas? Ar ne per daug dirbate? Ar nuolat visur skubate, daug ko nespėjate? Ar pakankamai nepadalyto dėmesio skiriate savo vaikui? Galbūt pernelyg lėti vaiko „apsisukimai“ yra raginimas šiek tiek sulėtinti tempą jums pačiai?

* Nepamirškite aptarti su vaiku dienos darbų, sudėlioti akcentų, kurie iš šių darbų svarbiausi, o kuriuos galima atlikti vėliau, pakalbėkite apie laukiančius įvykius ir prieš juos būtinas atlikti užduotis (pvz. draugo gimtadienį, iki kurio turite nupirkti dovaną, pagaminti ir užrašyti atviruką), suplanuokite, kada ką atliksite. Tai padės pačiam vaikui jausti daugiau atsakomybės, jis geriau žinos savo pareigas ir po truputį mokysis pats dėlioti ir kontroliuoti savo dienos veiklą.

* Leiskite sau ir vaikui atsipalaiduoti, susiplanuokite bent keletą pertraukėlių per dieną, kurių metu galėtumėte išmesti iš galvos visas užduotis. O kad pernelyg neįsitinginiautumėte – nusistatykite žadintuvą ar laikmatį, kada ir vėl grįšite prie savo pareigų.