Kas sugalvojo baltą vestuvių suknelę?

Vyrų ir moterų sąjungos bei tuoktuvės įvairiausiomis interpretacijomis vyksta
nuo pasaulio sukūrimo laikų. Rašytiniuose šaltiniuose jau senų seniausiai
minima, kad nuotaka turi būti pasipuošusi „baltais“ apdarais.

Santuoka kaip teisinis veiksmas dalyvaujant teisėjui ir liudytojams,
teikiantiems tam tikras garantijas, atsirado Romos imperijoje. Jau tuomet
nuotakos apdarai turėjo būti sudaryti iš baltos suknelės su šydu ir spurgais
aplink visą suknelę. Visgi daugelis istorikų mano, kad išorinis vestuvinės
suknelės vaizdas susiformavo kur kas anksčiau, rašo pravda.ru.

Apdaro istorija susijusi su santuokos registravimu, kuris iš pradžių buvo
atliekamas siekiant įtvirtinti paveldėjimo teises, įvertinant ryšius tarp šeimų
bei klanų arba sukauptų turtų ir nekilnojamo turto mainus.

Dėl to buvo užmirštama romantiškoji šios ceremonijos dalis. Dera priminti, kad
kai kuriais atvejais santuokos ritualas dažniau buvo ne romantiškas, o
komercinis. Ilgą laiką ir socialiai, ir ekonomiškai buvo nepadoru demonstruoti
savo jausmus.

Susižadėjimo ceremonija daugelyje katalikiškų ir musulmoniškų šalių reiškia
artėjančią santuoką ir numato santuokos sutarties sudarymą. Šalyse, kuriose
dauguma gyventojų išpažįsta šias religijas, sutartis buvo pasirašoma ne tarp
jaunikio ir jaunosios, o tarp jų tėvų, kurie yra atsakingi už savo atžalų
materialinę padėtį.

Būdavo tuokiami netgi kūdikiai (toks paprotys iki šių dienų išliko Indijoje). Iš
pradžių suknelės spalva turėjo būti kuo ryškesnė, mat santuoka buvo suvokiama
kaip komercinis sandoris, kurį sudarančios pusės turėjo būti gražiai (reiškia,
ne pilkai, o ryškiai) pasipuošusios ir reprezentatyvios. Nuotakos apdarai šiuo
atveju buvo skirti tam, kad jaunikio giminei parodytų, jog ji verta savo
išrinktojo, ir kad būtų priimta į jaunikio šeimą.

Suknelė galėjo būti bet kokios spalvos – netgi raudonos – ir taip nuotakos buvo
rengiamos Indijoje, Rusijoje, Japonijoje, Kinijoje. Nuotakos apdarai paprastai
būdavo tamsiai raudonos spalvos.

Senovės Graikijoje jaunosios kaip vestuvinius apdarus naudodavo bet kokios
tamsios spalvos sukneles. Tokias tunikas graikės apsisiausdavo ant arčiau kūno
esančių geltonų apdarų.

Tamsios suknelių spalvos buvo reglamentuojamos Renesanso epochoje (XVI a.) ir
išpopuliarėjo Baroko epochoje (XVII a.). Ypatingai šiuo atžvilgiu išsiskyrė
Ispanija, kuri dėl didelio religingumo savo nuotakas apskritai rengdavo juoda
spalva. Nuotakų apdarai būdavo sunkūs ir pompastiški.

Kada atsirado baltos spalvos vestuvinės suknelės? Vieningos nuomonės nėra.
Metraščiuose užfiksuota, kad XVI a. Škotijos karalienė Mary Stuart pirmoji
užsivilko baltą vestuvinę suknelę. Vienas iš jos pasirinkimo paaiškinimų yra
tas, jog jos motinos herbe dominavo balta spalva.

Kita legenda byloja, kad Prancūzijos karalienė Marie de’ Medici (XVI-XVII a.)
tuokdamasi pasipuošė balta suknele su paauksinimais ir stačiakampe iškirpte,
kuri Prancūzijoje sukėlė tikrą mados bumą.

Dar vienas šaltinis nurodo, kad M. Medici tiesiog pasipriešino katalikiškoms
tradicijoms ir dėl to pasipuošė balta suknele su iškirpte – bažnyčia tokių
suknelių dėvėti neleido.

Dailininkas Michelangelas Buonarrotis, pavaizdavęs 14 metų M. Medici,
pasipuošusią balta vestuvine suknele, paskatino naujų mados tendencijų plitimą
Europoje. Taip pat naujų madų plitimą paspartino ir „legenda“ apie tai, kad
Marie buvo pirma aukštuomenės dama, ištekėjusi iš meilės.