Kiemas - vaikų auklėjimo mokykla

Kiemas - vaikų auklėjimo mokykla

Ar pastebėjote, kad daugiabučių kiemai tuštėja? Vaikų klegesį keičia burzgiantys automobiliai ir lojantys šunys. Vaikų lauke mažėja ne tik todėl, kad jiems čia darosi nesaugu. Neretai ir patys tėveliai nenori savo atžalėlių leisti į kiemą. Ar vaikai pasigenda kiemo draugų, kodėl reikia vaikiškos draugystės, ar saugoti nuo netinkamos?






Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė



Kieme vaikui daug smagiau, jei gali žaisti su kitais mažyliais. Nuo kokio amžiaus vaikui jau reikia draugų?

Dar net vaikščioti nemokantis vaikas jau domisi panašiais į save. Draugauti, bendrauti, žaisti su kitais vaikais smagu net ir pipirui, vos pradėjusiam megzti ryšį su aplinkiniais. Aišku, maži vaikai turėtų žaisti prižiūrimi tėvų, kad vieni su kitais elgtųsi saugiai.



Kai kurios turtingiau gyvenančios šeimos nenori, kad vaikas bendrautų su kiemo vaikais, nes bijo galimai blogos įtakos. Todėl prigalvoja įvairiausios veiklos namuose, vežioja į būrelius, organizuoja laisvalaikį taip, kad vaikelis į kiemą nekištų nosies. Ar taip saugodami savo atžalą tėveliai neatims galimybės išmokti bendrauti, įsigyti artimų draugų, patirti vaikystės išdaigų džiaugsmą?

Saugodami savo atžalą nuo kiemo, tėvai rodo, kad nepasitiki vaiko gebėjimu išsisukti iš sudėtingesnės padėties, pasirinkti draugus, todėl augina savimi mažiau pasitikintį žmogų. Nesaugoti visai, nesikišti, irgi negerai, tai kitas kraštutinumas. Geriausiai būtų rasti aukso viduriuką. Dalyvauti, stebėti, su vaiku aptarti buvimą kieme, bendravimą su bendraamžiais, mokyti atskirti „grūdus nuo pelų“, spręsti iškilusius konfliktus, sugalvoti keletą kitokių išeičių, nei muštynės ar ašaros, ir taip lavinti socialinius įgūdžius, pasitikėjimą savo gebėjimais susitvarkyti pačiam, o prireikus kreiptis pagalbos, patarimo.

Bet koks tėvų pamokslas ar paskaita apie tai, kaip elgtis, nėra tokie efektyvūs, kaip iš tikrųjų įveikta kliūtis. Tėvai turi nuostabų pagalbininką – vaiko kūrybiškumą, kurį, deja, neretai sumenkina. Jį pasitelkę galime paskatinti vaiką sugalvoti daugybę būdų, kaip tinkamai pasielgti, neperšant savo nuomonės: „Daryk, kaip sakau, nes aš geriau žinau.“ Ne veltui sakoma: „Tai, ką gauname, turi savo kainą, o tai, ką atrandame patys – neįkainojama.“

Antra vertus, vaikas, kuris lanko įvairiausius būrelius, juose bendrauja su bendraamžiais gal ne mažiau, nei tie, kurie laksto kieme. Todėl gali būti, kad nieko nepraranda. O kad turi kryptingą veiklą savo kūrybiškumui reikšti ar energijai lieti, tik į naudą. Tačiau jeigu yra galimybė, rekomenduočiau leisti vaikus ir į kiemą, ir į būrelius.



“Saugodami savo atžalą nuo kiemo, tėvai rodo, kad nepasitiki vaiko gebėjimu išsisukti iš sudėtingesnės padėties”.



Kaip elgtis tėveliams, kurių mažylis pykstasi, mušasi su kiemo draugais, bet be jų būti lauke negali, iš namų net kojos nenori kelti? Ką daryti, kai mažieji draugužiai susipyksta? Ar kištis į vaikų santykius?

Jeigu vaikas agresyvus, nuolat įsivelia į muštynes, pasišnekėkite su juo apie tai. Tačiau kalbėkite ne vaikui, kaip dažnai tėvai elgiasi pamokslaudami, bet su vaiku. Klauskite ne:„Kodėl taip padarei?“, nes tai skamba kaip kaltinimas, bet: „Ką tu jautei? Kas negero tau nutiko, kad nusprendei smogti? Kaip kitaip, be muštynių, galima buvo išspręsti konfliktą?“ Tokius klausimus vaikas supras kaip norą jį suprasti ir padėti.

Jeigu jau mažieji susipyko, paklauskite savo vaiko, ar reikia jūsų pagalbos, pakalbėkite apie tai, kaip jaučiasi ir ko norėtų. Jeigu atsako, kad susitvarkys pats, padrąsinkite: „Jeigu taip sakai, tikiu, kad tau pavyks.“ Jeigu vaikas nežino, ką daryti, skatinkite jo kūrybiškumą. Pavyzdžiui, paimkite du žaisliukus ir tegul vienas jų būna jūsų vaikas, o kitas – draugas, su kuriuo susipyko, ir žaiskite vaidybinį žaidimą, ką kas darytų ar sakytų panašiomis aplinkybėmis, kurios supykdė draugus. Jeigu vaidinate draugą, pasakokite, kaip jaučiatės, kokių jausmų kyla, pavyzdžiui: „Kai taip sakai, man dar labiau pikta ir aš visai nebenoriu su tavimi kalbėtis. Bandykime kitą būdą.“ Žaidžiant labai svarbu leisti vaikui keistis vaidmenimis, pabūti ir savimi, ir tuo kitu, kuris supykdė.

Taigi saikingai kištis į vaikų santykius reikia ir naudinga, ypač tada, kai kišamės netiesiogiai, pavyzdžiui, pasakodami istoriją, kaip panašiomis aplinkybėmis jautėsi ir pasielgė koks nors kitas vaikas. Galite netgi papasakoti, ką darytumėte jūs, tik būtinai turėtumėte pridurti: „Bet aš tikiu, kad tu geriau už mane sugalvosi.“ Taip vaiką padrąsiname ir neišprovokuojame gynybos, kuri skatina elgtis priešingai, nei patariame.



Ar drausti savo atžalėlei bendrauti su vaiku, kuris skatina elgtis priešingai, nei mokome (triukšmauja šalia miegančio kūdikio, ant grindinio nuspjauna kramtukę, kviečia bėgti į kiemą už gatvės) ir nereaguoja į išsakytas pastabas? Ar mažąjį kaimynėlį auklėti, ar kalbėti su jo tėvais? Kaip, kad kaimynai netaptų priešais?

Svetimų vaikų išauklėti dažniausiai nepavyksta. Tačiau mes galime kalbėtis su jais apie netinkamą elgesį ir jo padarinius, aiškinti, ką jaučia šalia esantys žmonės, ir taip ugdyti nors savo vaiko sąmoningumą ir empatiją (gebėjimą įsijausti į kito žmogaus emocinę būklę), skiepyti savas vertybes. Jei to maža, jei jaučiate, kad gali nukentėti jūsų vaiko saugumas, lieka riboti bendravimą su „blogiuku“. Tačiau kartais neklaužadai reikia labai nedaug, tik patikėti, kad geba būti geras, kai net jo tėvai tuo netiki. Pavyzdžiui, pasakyti: „Tikiu, kad esi geras berniukas (mergaitė), manau, kad moki ir kitaip elgtis, kai to tikrai nori.“ Greičiausiai „blogiukas“ stengsis jūsų nenuvilti. Aišku, tai nutinka ne visada, bet dažniausiai. Iš savo praktikos, kai dirbau vaikų namuose, šį teiginį galiu patvirtinti.

Paprastai svetimo vaiko auklėjimas ar skundimas tėvams nelabai padeda, nes sukelia tiek vaiko, tiek tėvų norą gintis, daryti priešingai, todėl išgirdę pastabas apie savo atžalą kaimynai dažnai supyksta. Galbūt padėtų mano jau aukščiau minėta gudrybė kalbėti netiesiogiai, pasakoti, kaip panašiomis aplinkybėmis susitvarkė koks nors kitas vaikas (arba kaip jūsų pažįstami tėvai pasielgė su savo vaiku).



Ką daryti, jei vaikas nori bendrauti su kaimynėliu, o tas atstumia, kaip paaiškinti, kodėl ne visi vaikai nori draugauti?

Jeigu kiemo draugas atstumia, reikėtų padėti vaikui išsiaiškinti, kodėl, ir elgtis priklausomai pagal priežastį: ją panaikinti arba leisti mažyliui išgyventi atstūmimą apie tai kalbantis, padrąsinant ar nukreipiant dėmesį į kitus dalykus.



Ar riboti vaiko bendravimą su turtingiau (skurdžiau) gyvenančių kaimynų vaiku? Jei ne, tai kaip pakreipti santykius, kad nė vienas vaikas nepasijustų esąs iš žemesnio ar aukštesnio sluoksnio? O jeigu riboti, tai kaip paaiškinti, kodėl?

Klausimą: „Ar riboti vaiko bendravimą?“, galima perfrazuoti: „Ar saugoti jį nuo išgyvenimų?“ Galima riboti, bet galima ir leisti suvokti, kad ne visi vienodai gyvena, tikintis, kad vaikas tai ištvers. Pasikartosiu: kai mes, tėvai ir kiti suaugusieji, pasitikime vaiku, ir jis pats pradeda savimi daugiau pasitikėti, jaučiasi stipresnis, pajėgus išgyventi nemalonias gyvenimo aplinkybes bei jausmus.

O paaiškinti, kodėl vieni gyvena turtingiau, kiti vargingiau, manau, verta. Taip pasidalysite su vaiku, kas, jūsų nuomone, yra gerai, kas blogai. Jis išgirs, kokios jūsų vertybės, pasaulėžiūra, ir ja remdamasis formuos savąją. Tiesa, vėliau, paauglystėje, savo pasaulėžiūrą gali stipriai pakeisti.



Žaidimai namo laiptinėje yra nesaugūs, joje ne visada švaru. Todėl dauguma tėvelių tokios žaidimų aikštelės netoleruoja. Ar kviesti į namus kaimynų vaikus, kurie nesusipranta išeiti, beveik visada lieka net vakarienės ir niekada nekviečia pas save?

Ar pasikviesti kaimynų vaikus, spręsti tik patiems tėvams. O jeigu jau pasikvietėte ir toks svečias laiku neišeina, turite išskirtinę galimybę parodyti savo vaikui, kaip diplomatiškai sutvarkyti padėtį. Jeigu tokio sprendimo neturite, kai svečias išeis, pažaiskite aukščiau minėtą vaidmenų žaidimą, bet su trimis žaisliukais (jūs, vaikas ir užsibuvęs draugas). Tada, pabandę visus tris vaidmenis, atraskite jums tinkamiausią sprendimą. Toks žaidimas greičiausiai bus naudingas tiek jums, tiek jūsų vaikui. Sakoma, kad Indija atgavo be karo nepriklausomybę nuo Anglijos todėl, kad prieš derybas Mohandas Karamchand Gandhi (Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis, nesmurtinio pasipriešinimo politinės taktikos pradininkas) sėdėdavo kiekvieno dalyvavusio asmens kėdėje ir įsijausdavo į jo padėtį, poreikius, jausmus.



Nuo kokio amžiaus vaikas gali pasikviesti draugą nakvoti, kam to reikia? O gal drausti?

Tai priklauso nuo tėvų, ar jie nori ir gali rūpintis bei prižiūrėti jau ne vieną, o du vaikus.

Dažniausiai vaikams labai patinka, kai gali pasikviesti draugą nakvynės. Jie sako, kad tada gali ilgiau kartu pasidžiaugti, pažaisti, geriau susidraugauti. Manau, vaikams, kaip, beje, ir suaugusiesiems, yra svarbus bendrumo su draugu jausmas. Vaikams tai yra dalijimasis savo džiaugsmais ir žaislais, malonumais ir mintimis, išgyvenimas kartu kažko, kas abiem smagu. Juk vienoks jausmas stebėti saulėlydį dviese ir visai kitoks vienam.



Patarimas

Vaikui kiemas yra tokia pati, tik šiek tiek mažesnė, socialinė erdvė, kurioje tinka tos pačios draugiško elgesio taisyklės kaip ir didelių žmonių pasaulyje. Svarbiausia jų buvo užrašyta Biblijoje, bet tebėra aktuali ir šiandien: „Mylėk savo artimą kaip pats save.“ Juk labai dažnai savo vaiką mokome mandagiai elgtis su kitais, pamiršdami savo poreikius, o tai neretai reiškia nemylėti savęs, nuvilti save. Todėl auklėjant vaiką svarbu atkreipti dėmesį ne tik į mandagų elgesį, dalijimąsi, bet ir pastebėti, ar vaikas geba pasirūpinti savimi ir tuo pačiu metu elgtis su kitais taip, kaip pats norėtų, kad su juo pasielgtų.