Kodėl jis man nepaskambino?

Kasdieniai konfliktai su mylimaisiais kartais taip išmuša iš vėžių, kad net geltonos rudens spalvos nublanksta. Ką daryti, jei pernelyg dažnai konfliktuojame? Gal skirtis? O gal taip ir turi būti? Dar garsusis filosofas Seneka yra pasakęs, kad protingas žmogus yra laimingas, ir tam, kad laimingai gyventų, užtenka vien proto.

„Ar tikrai taip?“ – pati su savimi diskutavo Monika, braidydama po auksinius lapus miestelio parke. „Rodos, dviejų žmonių meilei, santykiams taip pat turėtų užtekti proto. Pridėkim dar emocijas, abiejų aukštąjį išsilavinimą, kultūringas tėvų šeimas, panašias abiejų profesijas, vienodus polinkius. Viskas sutampa, viskas gražiai dera. Tik kodėl mudu taip dažnai konfliktuojame?“ – mąstė ji.

Štai kad ir šią savaitę. Jie abu buvo labai užsiėmę, vis dėlto planavo pasimatyti penktadienį jos namuose. Deja, Gintaras nepaskambino nei penktadienį, nei šeštadienį, o Monika, supykusi dėl jo nedėmesingumo, taip pat tylėjo. Sekmadienį neiškentė, pati jį susirado ir išrėkė, kad jam svarbus tik jis pats, o į Moniką, kuri niekur taip ir neišėjo visą savaitgalį, jam nusispjauti. Gintaras užglaistė situaciją, atsiprašė. Kai jiedu pagaliau susitiko, Monika bandė pasišnekėti, pasakyti, jog pavargo viena „irkluoti dviejų žmonių santykių valtį“, nes visos iniciatyvos plaukia daugiausia iš jos pusės. Gintaras ir vėl viską pavertė juokais. Jo nuomone, jų santykiai yra kaip visų, na, retkarčiais jie pasipyksta, bet tik tiek.

Apie kasdienius iki gyvo kaulo nusibodusius konfliktus kalbamės su psichologu Olegu Lapinu.

- Ar reikia rimtai reaguoti į tokius neva kasdienius konfliktus, ar verčiau visa tai nuleisti negirdomis? Juk gal tai normalu, gal visi aplinkui pykstasi?

- Jei į pykčio priežastį abu partneriai žvelgia kaip į menkniekį, jie niekada nesusipyks. Monika supyko, nes neskirti moteriai laiko, vadinasi, jos manymu, nevertinti rimtai jos jausmų. Mat kuo žmogus yra sau svarbesnis, tuo greičiau jį galima užgauti. Kai jis didis, svarbus, jį žeidžia viskas, kas skiriama ne jam. Žeidžia, kad žiūrimas televizorius, kad niekas nepaklausia, ko ji nusiminusi, kad už nugaros kažkas juokiasi. Bet toji būsena laikina, ji praeina.

- Kaip Jūs pats elgtumėtės panašioje situacijoje, ypač jei pajustumėte prarandąs ryšį su žmogumi?

- Kiltų klausimas kodėl? Jis turi dvi dalis: pirmoji – kaip jis drįsta? Tačiau neskubėkite užsipulti, geriau išsakykite savo jausmus: papasakokite, kaip esate įsiutusi. Tai – tiltas į santykių atnaujinimą.

Antroji klausimo dalis – Kodėl jis nepaskambino? Kokios priežastys jį vertė taip pasielgti? Gal ateity bus galima ką nors pakeisti? Ši klausimo pusė geriau atsiskleidžia po emocijų proveržio. Atsikratęs įtampos žmogus gali objektyviau įvertinti situaciją. Tokiose situacijose darome klaidų beveik kiekvienas: kai patys neskambiname, žinome priežastį, bet jei taip elgiasi partneris, aiškinamės vienaip – jis tai daro piktavališkai.

Apskritai žmonėms, trokštantiems tobulėti, verta kartą per savaitę susėsti ir pasišnekėti, kuo patiko ir kuo nepatiko jo (jos) elgesys. Jei iki tol žmogus save pažįsta 10 proc., tai po psichologinių pamokų pažins 15 proc. Atsidurs prieš didesnių savo norų bei galimybių sąrašą ir susimąstys, ar jo partneris gali visa tai atliepti. Gal tiesiog atėjo laikas jį pakeisti.

- Gal moterys priverstos taikytis, nes jau nesitiki nieko geresnio?

- Ta pati moteris savo galimybes gali susiaurinti iki 1 ir išplėsti iki 100. Jei ji laiko save visiems prieinama, jos galimybės dvi: gerai užsidirbti arba būti primuštai. Jei ji laiko save šventuole, jos galimybės pašoka iki 60. Ji rūpinasi visais, bet jai svetimas intymumas. O jei moteris mano esanti visapusiška moteris, jos galimybės artėja prie 100. Ji ir šventuolė, ir pasileidėlė, ji gali susipažinti ir su vienu, ir su kitu, turėti intymių ryšių, ištekėti.

- Pažįstu daugybę nuostabių moterų, deja, jos yra vienišos.

- Tikimybė maždaug tokia: moteris, vaikščiojanti gatve su mėlyne po akimi, šiandien susipažins su trimis vyriškiais, o jūs, žurnalistė, tikrai su niekuo šįvakar nesusipažinsite. Kodėl? Ji laiko save paprasta, pilka, pigia moterėle. Tai padidina jos galimybes susipažinti su savo rato vyrais, bet ji niekada negers kavos kaip jūs dabar su manimi ir nediskutuos apie meilę.

- Ar Jūs pats esate už laisvę meilėje, be jokių kanonų?

- Laisvė ateina per suvokimą. Jei žmogus tariasi esąs laisvas, tačiau laisvės nesuvokia, jis paprasčiausiai tėra atsipalaidavęs. Išgėręs su visomis bučiuojasi – na, argi tai laisvė? Žmogaus laisvė didėja, kai jis puikiai suvokia save, pasaulį. Aš – už suvokimą. Laisvė – tai suvokimo pasekmė.

Laisvė ir savininkiškumo jausmas. Ar tai gali derėti?

- „Tu mano katytė“ – kitą traktuojame kaip savo paties dalelę, dėl to ir branginame taip pat. Išsigelbėjimas ateis tada, kai suvoksime, kad MANO – tai nėra MANO. Juk puikiai žinote, kad partneris vis tiek neduoda jums to, ko reikia. Ar nekyla klausimas: gal neverta, kad jis būtų jūsų? Šilta saulė, žiemą – baltos pusnys, pagaliau bendravimas tyloje su Dievu. Tai taip pat ne mažiau svarbu.

- Ar Jūs pats bijote praradimų?

- Praradimų bijo žmonės, kurie gyvenime nieko neišmoko. Gimė pirmokai ir liko tokie pat. Brandūs žmonės nebijo prarasti, jie moka nepriklausyti nuo kito žmogaus įtakos. Jums juk neatrodo, kad koks nors JIS padarys jus laimingą. Nes JIS tikrai to nepadarys, jei jūs pati tuo nepasirūpinsite. Pasaulis, deja, netobulas, ir tai, ko žmogui reikia, išdalyta atskiriems žmonėms.