Kodėl tėvai taip jaudinasi dėl vaikų?

Jie labai nori „auklėti teisingai“, stengiasi „viską daryti kaip reikia“, „nieko nepraleisti“ ir... gyvena su kaltės jausmu, kad taip neišeina. Kaip būnant tėvais neprarasti tikėjimo savimi?

Ar lengva įgyvendinti visas tėvų svajones?

„Vakar prasikankinau pusę dienos, bandydama suprasti, ar teisingai pasikalbėjau su savo dešimtmete dukra!“ – prisipažįsta trisdešimt aštuonerių Marija. – „Ne dėl to, kad mes turėtume kokių nors ypatingų problemų, bet kaskart priimdama kokį nors sprendimą suabejoju: ar taip reikia daryti? Ar tinkamus radau žodžius? Garbės žodis, kartais pavydžiu savo tėvams, kurie mane augino nesukdami galvos dėl panašių klausimų“.

Panašių į Mariją tėvų tarp mūsų dabar nemažai. Stengdamiesi kaip galima geriau atlikti tėvų vaidmenį, nuolat jausdami kaltę, jie pasimeta skirtingose nuomonėse ir patarimuose apie vaikų auklėjimą, tampa psichologais-mėgėjais arba stengiasi bet kokį klausimą spręsti su specialistų pagalba. Kaip išsaugoti autoritetą nespaudžiant vaiko? Gerbti jo asmenybę, bet nustatyti ribas? Būti ir artimu draugu, ir autoritetingu, stipriu suaugusiuoju? Šiandien atsakymai į šiuos klausimus tėvams reikalingi daugiau nei kada nors anksčiau, rašo „Psychologies“.

Lūkesčių našta

Ne kiekvienas gali tikėtis stabilaus darbo ar tvirtos santuokos, todėl taip dažnai vaikai tėvams tampa jų vilčių įsikūnijimu ir gyvenimo prasme. „Be to, mūsų visuomenėje tvirtai įsišaknijusi nuomonė, kad „vaikai svarbesni nei tėvai“, o tai reiškia, „dėl jų turime aukoti viską“, - sako psichoterapeutė Jekaterina Žorniak. – „Toks (neteisingas) mąstymas verčia tėvus ir motinas į vaiką žvelgti vos ne kaip į vienintelį jų egzistavimo pateisinimą“. Tai taip pat užkrauna vaikui sudėtingą užduotį – visuomet įkūnyti idealą.

„Nuo skyrybų momento vaikai – mano svarbiausias prioritetas“, - prisipažįsta Arina, trejų metų dukters ir aštuonerių sūnaus motina. – „Viską kontroliuoju: jų pramogas, būrelius, gyvenimą mokykloje ir namie. Žinoma, man sunku, bet kaip kitaip? Noriu, kad jie būtų laimingi.“

Sukurti tobulybę (išauginti tobulą vaiką) žmogus vargu ar gali. Tačiau, kaip aiškina psichoanalizė, visagalybės jausmas kažkada pripildydavo džiaugsmu kiekvieną mūsų (kūdikystės metais). Dabar mes vėl galime išgyventi šį jausmą „kūdikio-objekto“ dėka, kuris gali įrodyti mūsų tėvišką kompetenciją džiugindamas mus savo pasiekimais.

Jausdami, kad „auklėjamosios galios“ nepakanka, tėvai ieško atsakymų literatūroje, internete, konsultuojasi su psichologais ir gydytojais. Nepasitikėjimas savimi neleidžia pasitikėti intuicija.

„Mano sūnaus balsas visuomet buvo kiek kimus“, - pasakoja Asta, dvylikamečio Mariaus mama. – „Manęs tai nejaudino iki to laiko, kai kažkas nepasakė, kad sūnus gali turėti problemų su balso stygomis. Mes užsirašėme pas otorinolaringologą, paskui pas logopedą. Galiausiai daktarai nustatė... kad jo toks prigimtinis tembras! Jį galima koreguoti, bet sūnus atsisakė: „Kam? Visuomet taip kalbėjau“. Štai, kaip sakoma, proto balsas, kurį aš praradau“.

Nestabiliais laikais žmogus savo vaiką gali paversti savo gyvenimo prasme.

„Psi“ karta

„Daugumai tėvų susidaro įspūdis, kad specialisto konsultacija gali iškart išspręsti visus klausimus“, - sako Jekaterina Žorniak. – „Tačiau iš tikro psichologo užduotis ne suteikti stebuklingą receptą ar išmokyti gyventi teisingai. Daugeliu atvejų jie informuoja tėvus apie bendravimo su vaikais mechanizmus ir būdus, padeda rasti savitą kelią“. Kitaip tariant, neverta kreiptis į psichologą, kad nuspręstumėte, kuo geriau užsiimti jaunesniajam – dziudo ar karatė.

Kitas principas, kurį mes linkę pamiršti: auklėjimas – vis dėlto tėvų reikalas. Eugenija, trijų 12, 5 ir 8 metų mergyčių motina, sako, kad pirmojo nėštumo metu perskaitė „viską, ką įmanoma“, nes nenorėjo kartoti savo mamos klaidų. Tačiau kai jos pirmoji dukra, ištikus „trejų metų krizei“, į bet kurį prašymą ėmė sakyti „ne“, Eugenija supanikavo.

„Stengiausi daryti taip, kaip buvo patariama knygose, bet man tai buvo nenatūralu. Tik apsilankiusi ankstyvojo bendravimo centre, pakalbėjusi su tėvais ir pastebėjusi kitus vaikus supratau, jog reikia mokytis suderinti žinias su savais pastebėjimais ir pojūčiais.“

„Matome, kokie neramūs tėvai, kurie ateina pas mus pirmąjį kartą“, - sako psichologė Olga Varpachovskaja. – „Juos jaudina, ar jie geri, kaip juos vertina aplinkiniai, ar jie ir jų vaikai toli nuo idealo... Ir mes stengiamės padėti jiems suprasti, kad vaikui nėra nieko geriau nei savi tėvai. Ir kad jam blogiausia – jų neužtikrintumas ir nerimas. Mes norime, kad kiekvienas įsitikintų, jog vaikai (ir apskritai žmonės) skirtingi, kad bendros taisyklės neretai neveikia, kad tėvams nėra keliama užduotis išauklėti idealų vaiką idealiam gyvenimui – jį reikia parengti realybei. Ir matome, kad dirbame ne veltui: dėl nuolat čia vykstančio apsikeitimo patirtimi, nuomonėmis vaikai ir tėvai mokosi priimti save ir kitus tokius, kokie jie yra, džiaugiasi tuo, kas vyksta ir visomis prasmėmis auga.“

Priimti savo autoritetą

Neretai abejonės tėvus užklumpa ir tada, kai jiems tenka parodyti tvirtumą, autoritetą. Ko nors neleisdami vaikui jie jaudinasi, kad tuo pačiu pažeis jo interesus; taip gimsta kaltės jausmas. Be to, jie nesąmoningai (ir be pagrindo) baiminasi netekti vaiko meilės. „Vis dėlto autoritetas – vienas pagrindinių auklėjimo momentų“, - aiškina amžiaus psichologė Tatjana Bednik. – „Nustatydami ribas, įvesdami protingas taisykles ir apribojimus, mokome vaiką malšinti savo impulsus – padedame jam tapti žmogumi.“

„Mano devynerių metų dukra keldavo baisias scenas kaskart, kai jai kažko neleisdavau“, - prisimena Natalja. – „Bet kartą kantrybė trūko, ir jai nepavyko manęs sugraudinti. Tai buvo tikras mūsų santykių perversmas. Ėmiau labiau pasitikėti savimi ir kur kas mažiau nerimauju, kai man reikia parodyti tvirtumą.“

„Atsakomybės už vaiką jausmas mažina kaltės jausmą“, - tvirtina psichoanalitikė Catherine Mathelin. – „Juk šiuo atveju mes prisiimame sau savo poelgių pasekmes. Suvokti savo kaip suaugusiojo poziciją ir priimti atsakingus sprendimus, nesikreipiant į vaiką kaip į arbitrą – štai sveikas pagrindas tėviškam autoritetui.“

Mylėti vaikus be fanatizmo

Taip šiuolaikinius tėvus ragina Catherine Mathelin, daugelio knygų autorė. „Meilė – tai toli gražu ne viskas, ką mes galime duoti savo vaikams. Dar daugiau, su šiuo jausmu reikia būti labai atsargiems: juo galima uždusinti, pavergti, įžeisti ir net nužudyti. Nusikaltimas beprotiškos meilės pagrindu – vienintelis, užsitarnaujantis teisėjų indulgencijos. „Taip jį mylėjau, kad negalėjau pakelti, kai jis ėmė tolti“.

Tačiau mylėti nereiškia valdyti ar spausti. Tai reiškia būti pasirengusiam apsieiti be vaiko, vieną kartą jį paleisti – ir dar nuo biblinių laikų žinoma, kaip tai nėra paprasta. Mylėti vaikus tik tam, kad jie priklausytų tik mums, negalvojant, kad kažkas kitas, be mūsų, gali padaryti juos laimingus – tai geruoju nesibaigia. Jei tėviškuose jausmuose nėra nesavanaudiškumo, jie neleidžia vaikui augti jaučiant savo vertę ir gerbiant save.

Žodžiuose „Aš tave taip myliu“ neturi būti kitos prasmės: „Tu man privalai atsidėkoti“. Augantiems vaikams reikia kitų žodžių: „Taip tave myliu, kad galiu tave paleisti, myliu tave dėl tavęs paties“. Taip išvengsime jausmų, kurie atneša pasitenkinimą tik mums patiems“.

Misija įmanoma

„Mes pirmeiviai“, - mano Darius ir Elena, 15 ir 18 metų paauglių tėvai, - „Juk anksčiau vaikus auklėdavo šabloniškai, o mes turime pasirinkimą. Naudojantis specialia informacija, galima išvengti gausybės klaidų. Svarbiausia – nesilaikyti taisyklių aklai“. Tokia lanksti pozicija, regis, tampa vis populiaresnė. Dauguma tėvų (46%) mano, kad savo auklėjamąją funkciją vykdo „veikiau gerai“. O į klausimą „Kas jums padeda?“ 32% atsakė: „papildoma informacija“, 26% prisipažino, kad su visais klausimais tvarkosi savarankiškai, ir tik penki procentai pareiškė, kad kliaujasi išskirtinai tik savo intuicija.

Ar tai reiškia, kad būti (gerais) tėvais – misija įmanoma? Atsakymas bus teigiamas, bet su sąlygomis: nelaikyti savęs visagaliu; nesiekti tobulumo ir nesistengti išauklėti tobulo vaiko; suprasti, kad apribojimai formuoja asmenybę; nustatyti protingus draudimus be kaltės jausmo; suderinti savo žinias, vertybes ir pojūčius.