Štai jūs klausiate savo vyro, kaip jis gyvena. Vyras nusuka akis į šoną ir
atsako: „Normaliai“. Jums pasidaro negera. Ar ne be reikalo?
Ne, jums ne vienai pasidaro negera. Toks ženklas moterims gali reikšti štai ką:
jūsų vyro galvoje egzistuojate visai ne jūs, o kažkas kitas. Taip, fiziškai jis
sėdi šalia jūsų, bet yra visai ne čia, o kažkur kitur. Kas tas „kitur“? Su kuo
jis dabar sėdi?
Galbūt jis sėdi su kokia nors gražia moterimi. Galbūt, sporto varžybose. Gal jis
vaizduotėje peržiūri susitikimą su draugais ar darbo projektus. Bet kokiu atveju
jūs jaučiate, kad jis nepasako jums tiesos. Jei jūs jam tai pasakysite, jis
įsižeis. Jei jis perskaitys šį straipsnį, paklaus: „Tai ką, aš neturiu teisės
nusukti akių į šoną? Ir negaliu vartoti žodžio „normaliai“?“
Ir į tai galima atsakyti štai kaip. Taip, tu gali nusukti akis į šoną. Beje,
žmonės su išvystyta klausos sistema („audialai“) kaip tik taip daro, kai
bendrauja. Maža to, vartoti žodį „normaliai“, kaip ir bet kokį kitą žodį – tavo
šventa teisė.
Reikalas visai kitame: taip bendraudamas tu turi sumokėti. Pasitikėjimu.
Moteris, ypač bendraujanti žvilgsniu („vizualė“) būtinai įtars kažką negera. Ir
įtars ji tai, kas – sutik – pasitaiko šeimos gyvenime. Ir šį gyvenimą ardo.
Šeimos gyvenimą dažniausiai ardo jausmų atšalimas. Tačiau atšaldo jausmus
dažniausiai ne pūgos ir ne vėjai. Jausmus atšaldo poelgiai ir tų poelgių
nuslėpimas.
Kokie tie poelgiai? Ir kaip skirtingai jie prisideda prie jausmų atšalimo?
Vienas iš sutuoktinių kažkuo susižavėjo ir ėmė flirtuoti – grįžęs namo jis
būtina persuks savo vaizduotėje šį jaudinantį susitikimą;
Vienas iš sutuoktinių ilgam išvyksta, nes jaučia aistrą darbui – jo galvoje
sukasi vis nauji projektai, ypač susiję su dideliais pinigais;
Vienas iš sutuoktinių priklauso nuo kokio nors skysčio, medžiagos ar azartinio
lošimo – jo galvoje viena mintis: iš kur gauti dozę?
Vienas iš sutuoktinių linkęs jausti kaltę prieš tėvus – vietoj savo antros pusės
jis vis dar susituokęs su savo mama ar tėčiu.
Iš šitų dalykų gimsta emocijos, o emocijos dažnai ir paverčia mus būtybėmis „ne
čia“, kurie nusuka akis į šoną ir verčia atsišauti nereikšmingu „normaliai“ į
klausimą, kaip mes gyvename.
Tačiau tokie prisirišimai ir iš jų sekantys poelgiai, deja, yra labai žmogiški
ir plačiai paplitę. Tik, laimei, jie prisideda prie jausmų atšalimo pakankamai
nedaug – gal tik 20 procentų.
O štai kita dalis – šių poelgių nuslėpimas. Dažniausiai mes nuslepiame savo
įsimylėjimą, aistrą pinigams, priklausomybę, ryšius su tėvais dėl paprastos
priežasties: mes žinome, kad sutuoktiniui tai nepatinka. Todėl mes saugojame
savo sutuoktinį, nuraminame jį, apsimetame, kad viskas yra „kaip visada“, t.y.
„normaliai“. Mes, kupini geriausių ketinimų, meluojame jam, kad jis nesupyktų,
neįsiskaudintų ir mūsų nepaliktų. Ir štai ši dalis, kaip bebūtų keista, kenkia
mūsų jausmams gerokai daugiau – gal net 40 procentų.
Kodėl?
Todėl, kad apsaugo mus nuo konflikto, t.y. nuo karštų santykių. Jei jūs
nuosekliai šaldote kokį nors dalyką, jis galų gale atšąla. O mes juk ir
pradėjome nuo jausmų atšalimo? Pradėjome. Tai ko dabar apsimesti naivuoliu ir
klausti: „Vaje, tad kas gi čia atsitiko? Kodėl atšalo mūsų jausmai?“ Atšalo, nes
jūs juos sistemingai šaldėte.
„Ne, ką tu, aš myliu tik tave!”– minus penki laipsniai.
„Ne, ne tai, kad man niekas nepatiktų, neišsigalvok“ – minus šeši
laipsniai.
„Ir visai aš nepykstu, tiesiog pavargau“ – minus dešimt laipsnių.
„Atstok, pas mus viskas puiku“ – minus vienuolika laipsnių.
Galų gale šios pastangos atsiperka ir jausmai nuo plius aštuoniasdešimt atšąla
iki plius dešimties. Gyventi kartu pasidaro neįdomu ir nuobodu. Instinktyviai
norisi prie ko nors prikibti, apkaltinti kitą:
„Pažiūrėk, iki ko tu privedei vaiką – nesimoko, neklauso!“
„Nieko panašaus, čia tavo kaltė. Beje, o tu kaltas prieš savo tėvus!“
„Neliesk mano tėvų – aš irgi galiu tau kai ką priminti!”
O po to mes vėl padarome naivias akis ir klausiame: ir ko čia mes kimbame vienas
prie kito? Kimbate, nes instinktyviai kaitinate santykius, kurie ėmė šalti.
Todėl geriau jau pasirūpinkime temperatūra iš anksto: pykimės juokais, būkime
nuoširdūs, nusidėję – prisipažinkime. Kita pusė, žinoma, įsižeis, supyks – na,
ir gerai. Tai bus tik 20 procentų, o ne 60!
Beje, dėl santykių temperatūros… aš čia pagalvojau… mes gi, homo sapiensai,
atsiradome ledynmečiui besibaigiant, tiesa? Na, prieš kokius dvidešimt
tūkstančių metų ar daugiau. Tai va – tuomet temperatūros klausimas reiškė labai
daug. Suprantate, kodėl mums taip svarbi karšta meilė?
Psichoterapeutas Olegas Lapinas