Konfliktai šeimoje: „itališkas“ bendravimo stilius ir „nekalbadieniai“ nepadės

Ramus ir tylus šeimyninis gyvenimas – tik jaunavedžiams žinoma prabanga. Jiems dar teks sužinoti, kiek nesupratimo slypi šeimyniniuose santykiuose, kokios aistros verda virtuvėje ar miegamajame. Daugelyje šeimų nėra sukurta „taikaus“ konfliktų sprendimo programa. Pakalbėkime apie tipiškiausius reagavimo į konfliktą būdus ir nuspręskime kas geriausia: tylėti, bartis ar diskutuoti?

Tylime?


27 metų Marija ištekėjusi jau šešerius metus. Pastaruoju metu ją jaudina tai, kad tarp jos ir vyro neretai kyla barniai, kurie baigiasi tylėjimu. Šis tylėjimas gali trukti kelias dienas. Tuo metu padėtis būna gana įtempta. Marija bando pradėti kalbėti, aptarti ginčo priežastis, bet vyras tyli, lyg vandens į burną prisėmęs. Pastaruoju metu tylėjimas trunka vis ilgiau. Kaip elgtis tokioje situacijoje?

Kodėl gi vienas kitam brangūs žmonės vietoje to, kad aptartų problemas, nutyla – ir kartais ilgam? Yra keletas priežasčių.

Perėjimas prie asmeniškumų

Kitaip tariant, sutuoktiniai kitaip nemoka. Gali būti, kad kurio nors iš jų (arba abiejų) šeimoje tėtis ir mama ginčus spręsdavo būtent tokiu būdu. O stereotipai, perkelti iš tėvų šeimos, yra patys gajausi.

Baimė sugadinti santykius

Neretai žmonės, suprasdami, kad ginčas gali nuklysti pernelyg toli, tiesiog nutyla. Tai – gynybinė reakcija, siekiant apsisaugoti nuo prišnekėjimo dalykų, kurių vėliau gali būti gailimasi.

Noras įsižeisti

Tylėjimas įsižeidus – tai vaikiška reakcija, kilusi iš ikimokyklinio amžiaus. Būtent tuomet, nemokant ir bijant atsakyti tėvams, mes įsižeisdavome, nutildavome ir nusisukdavome tikėdamiesi, kad jie supras: mes reikalaujame paguodos ir mūsų teisumo pripažinimo. Tą patį norime parodyti ir savo partneriui.

Tokį tylėjimą derėtų skirti nuo išmintingo mokėjimo nutylėti. Kartais verta „užgniaužti žodžius savo gerklėje“ ir nesakyti visko, kas susikaupė partnerio atžvilgiu. Jei, žinoma, neplanuojate, kad šis ginčas taps efektingu jūsų šeimyninio gyvenimo finalu. Išmintingas ir pamatuotas nutylėjimas nesukelia daugiadienio bendravimo nutrūkimo, jis padeda iš konfliktinės situacijos išeiti su minimaliomis netektimis. Ko negalima pasakyti apie demonstratyvų „Esu tokia įsižeidusi (įsižeidęs) kad net nenoriu su tavimi bendrauti“.

Dažniausiai po tylėjimo periodo (kelių dienų ar savaičių) „pusės“ susitaiko. Jiems spengianti tyla yra tiesiog nepakeliama. Bet tokiu būdu jie nesprendžia problemos, dėl kurios kilo pirmasis ginčas. Jie bijo ją aptarinėti, nes gali vėl susipykti. O problema taip ir lieka neišspręsta, paslepiama į „taupyklę“, kuri anksčiau ar vėliau vis vien persipildys. Todėl demonstratyvus tylėjimas – tai ne išeitis, o akligatvis.

Baramės?

Vaida ir Antanas mano, kad jiedu – labai temperamentingi žmonės. Tai pasireiškia ir garsiais buitiniais skandalais. Susierzinimo priežastis gali būti bet kokia smulkmena nuo neplauto puodelio iki politinės situacijos Kuboje. Vaida ir Antanas įsitikinę, kad šaukti vienam ant kito yra visai normalu ir netgi... naudinga. „Tokie jau mes esame. Juk nelaikysi visko viduje. Mums palengvėja“, - tvirtina jie. Tik štai bėgant laikui toks elgesys šeimą, kuri jau augina vaiką, stumtelėjo prie skyrybų slenksčio...

Kai kurie žmonės taip pripranta į bet kokį stimulą reaguoti suirzimu, kad tiesiog nesupranta, kaip galima būtų elgtis kitaip. Toks elgesio stereotipas greičiausiai taip pat buvo paveldėtas iš tėvų šeimos, kuomet abu tėvai (ar vienas iš jų) pasipiktinimo kupinu rėkimu reaguodavo į nepakankamai sūrią sriubą, sudaužytą puodelį, prastą įvertinimą pažymių knygelėje. O jei tokių potencialių „skandalininkų“ šeimoje yra du... tai kas gi yra barnis?

Pereinant prie asmeniškumų

Partneriai vienas kitam primena visus blogus dalykus, kuriuos tik prisimena. Neigiamas poelgis (arba kitoks požiūris į situaciją) apibendrinamas kaip charakterio bruožas: „Tu neatsakingas bailys“, „Tu blogas tėvas“, „Tu nieko nesupranti“.

Kas ką?

Noras „paspausti“ vienas kitą, įpiršti savo požiūrį, kuris suvokiamas kaip vienintelis teisingas.

Savęs teisinimas

Nors abiem besiginčijančioms pusėms atrodo, kad jie sprendžia problemą, iš tikrųjų taip nėra. Vidiniai tikslai, kurie realizuojami barnyje – pasitikėjimo savimi didinimas kito žmogaus sąskaita, savęs pateisinimas, savo nesėkmingo pasirinkimo patvirtinimas.

Gynyba, puolimas

Barnio metu vienas iš sutuoktinių puola, kitas ginasi, o vėliau jie pasikeičia vaidmenimis. Tačiau besiginantis žmogus visiškai negali suvokti kito žmogaus požiūrio! Jis ieško sau pasiteisinimo ir dažniausiai jį atradęs pradeda kaltinti partnerį bei kabinti jam etiketes.

Abu partneriai galų gale jaučiasi nepatenkinti: ir problema liko neišspręsta, ir susipyko. Kartais tik vienas iš sutuoktinių laikosi tokio elgsenos stereotipo. Tuomet barnis – tai beveik monologas su indų daužymu, durų trankymu, lagaminų susikrovimu (ar sukrovimu - partneriui).

Žmonės, pratę „bendrauti“ tokiu būdu, dažnai sako, kad kitaip jie tiesiog negali. Atrodytų, „viską supranta“, bet... negali. Ar iš tiesų taip yra? Kažkam tikrai sunku susilaikyti, ypač kalbant apie „sprogius“ cholerikus. Tiesa, jie greitai įsiplieskia, bet taip pat greitai ir ataušta. Tačiau ne tik nuo temperamento viskas priklauso.

Kartais žmonės leidžia sau taip elgtis nuoširdžiai manydami, kad taip yra gerai: susierzinimas išliejamas, o ne kaupiamas viduje. Ir būtent čia slypi klaida.

Taip, susierzinimas išlietas. Bet kur? Ant partnerio, mylimo žmogaus? Ir dabar jo viduje ta pati susierzinimo energija, kuri taip pat veržiasi laukan. To ir siekėte? Dabar tą energiją partneris arba išlies ant jūsų, arba nuslėps viduje, taip kenkdamas savo sveikatai. Ir vienas, ir kitas variantas yra vienodai blogi.

Kartais tam, kad liautumėmės reaguoti agresyviai, pakanka suprasti, kad tai yra iš tiesų blogas kelias. Reikia patikėti, kad būtent toks „itališkas“ problemų sprendimo stilius gali sunaikinti jūsų santykius. Ir jei siekiate būtent to – toliau sėkmingai kalbėkite apie tai, kad „norite susilaikyti, bet begalite“ bei šaukite ant partnerio.

Jeigu jūsų tikslas – išsaugoti santykius, tuomet pasistenkite pasikeisti. Barniai su santykių aiškinimusi – tai vienas iš blogiausių variantų, kuris nėra kelias į problemų sprendimą, tačiau tas problemas puikiai įtvirtina. Be jokios abejonės, barnių neturi matyti vaikai. Jiems matyti, kad šeima „ne kartu“ yra didžiulė trauma, be to, jie patys gali iš jūsų mokytis neefektyvaus problemų sprendimo būdo ir taikyti jį savo šeimoje ateityje.

Diskutuojame?

Kostas ir Rita, sutuoktiniai „su stažu“, sako, kad niekada „nesiaiškina santykių“ – tik pasitikslina dėl problemos. Šeimoje karaliauja pasitikėjimas ir pagarba, auga ramūs vaikai. Be to, šeimoje galioja auksinė taisyklė – niekuomet neaptarinėti rimtų klausimų po 21:00 arba jei akivaizdu, kad vienas iš partnerių yra pavargęs arba serga.

Tai kuo gi skiriasi barnis ir konstruktyvi diskusija? Taigi, konstruktyvios diskusijos požymiai.

Partneriai gerbia vienas kitą bei išsakomas nuomones.

1) Pasirengę išklausyti kito nuomonę.

2) Supranta, kad diskusijos tikslas – problemos sprendimas;

3) Kalba tik apie problemą, nenukreipdami dėmesio į asmeninių partnerio savybių peikimą. Jei problema susijusi būtent su charakterio bruožų apraiškomis, tai partneriai sako ne „Tu blogas“, o „Tu pasielgei blogai“ – tai nekenkia savigarbai ir suteikia erdvę pasitaisyti;

4) Jei laikomasi visų taisyklių, tai abu partneriai jaučiasi patenkinti. Tai situacija kurioje laimi abu.

Tokiu būdu diskutuoti galima netgi stebint vaikams, nes taip jie mokysis savo problemas spręsti civilizuotai. Ir, be abejo, netgi konstruktyvios diskusijos neverta pradėti, jei partneris jaučiasi pavargęs ar ligotas. Tokioje būsenoje mes prasčiau save kontroliuojame ir galime pradėti bartis. Net jei abu namo grįžtate tik po 22:00, mokykitės diskutuoti kultūringai! Gali būti, kad tam prireiks daugiau savikontrolės, bet rezultatas pateisins pastangas.

Norint išmokti konstruktyviai diskutuoti, visų pirma reikia mokytis. Kaip ir daugelis kitų, mokėjimas spręsti problemas tokiu būdu – socialinis įgūdis, kurio neįmanoma įgyti be praktikos. Todėl diskutuokite, bet nesileiskite į barnius.

Nestandartinis požiūris

Jei suprantate, kad diskusija pereidinėja į barnį, galima imtis kelių nestandartinių priemonių, kurios padės iš barnio situacijos išsikapstyti su minimaliais praradimais. Svarbiausia – barnio įkarštyje prisiminti apie tai, kad yra priemonių barniui gesinti.

Trečias kaltas

Be jokios abejonės, prisimenate, kaip vaikystėje barėsi jūsų tėvai, tačiau vos pakakdavo jums prieiti prie jų, ir jie pradėdavo vienbalsiai reikšti nepasitenkinimą jumis? Tai ir yra „trečio kaltojo“ metodas. Ir šį metodą galite panaudoti ne tik prieš vaikus. Pabandykite barnio metu užkabinti kokių nors bendrų pažįstamų, kurių atžvilgiu abu esate nusiteikę vieningai neigiamai, temą. Pamatysite, kad jūsų šeimyninis abipusis nepasitenkinimas staiga gerokai sumažės. Bet geriau taip nesielgti.

Daugiau humoro

Pasistenkite prajuokinti partnerį, net jei jums visai nejuokinga. Kai kas emocijas bando išreikšti pantomima, kai kas prisimena anekdotą „į temą“, o kai kas padaro ką nors netikėto ir kvailoko, bet juokingo. Jei kartu nusijuokėte, tai vieno nepasitenkinimas kitu pradės mažėti.

Rašykite laiškus

Šis būdas jau skirtas tiems, kurie susipeša rimtai. Kartais tai, ką sunku išpasakoti žodžiais, galima užrašyti. Gerai, jei tai bus tikras laiškas, parašytas rašikliu ant popieriaus. Bet kraštutiniu atveju tiks ir elektroninė žinutė (nors jos vertė yra gerokai mažesnė). Jei nusprendėte parašyti tokį laišką, jį apgalvokite. Kalbėkite apie savo jausmus, stenkitės, kad kaltinimų partneriui būtų kuo mažiau. Laišką būtinai pabaikite optimistiška gaidele.

Nuo priešininkų link partnerių

Barnis – dvipusis procesas. Pripažinkite savo klaidas ir paprašykite atleidimo. Deja, daugelis žmonių yra įsikalę į galvas stereotipą, kad atsiprašydami jie tartum nuvertėja. Iš tikrųjų atsiprašyti ir pripažinti savo klaidas mokantys žmonės sukelia pagarbos jausmą, nes taip jie parodo, kad yra drąsūs ir sugeba mąstyti. Jūsų atsiprašymas gali padėti ir partneriui pripažinti savo neteisumą – juk jis daugiau nebekaltinamas, vadinasi, gintis nebereikia.

Bet kuriais būdais stenkitės įveikti „tylėjimo sieną“.