Neseniai viena pažįstama pasiskundė, kad jos 4 metų pyplys su niekuo nepasitaręs nusprendė „tapti vegetaru“. Vos pamatęs lėkštėje ką mėsiška (išskyrus dešreles ar koldūnus), burną atverdavo tik tam, kad garsiai pareikštų, jog nevalgys. Kadangi dešrelėmis ir koldūniukais gyvas nebūsi, teiraujamės Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės gydytojos dietologės Daivos Čižauskaitės, ko imtis, jei vaikas atsisako valgyti kai kuriuos maisto produktus.

 

Mažieji beždžioniukai

 

Jau metinukams neretai įsiūlyti naują produktą reikia nemažai pastangų. Vėliau vieni makaluoti galva ima pamatę mėsos gabalėlį, kiti morkas ar kopūstus, o treti suka nosį vos užuodę košės aromatą. Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės gydytoja dietologė Daiva Čižauskaitė tvirtina, kad išgyventi šiuos periodus bus lengviau, jei nuo mažų dienų pratinsime vaikus prie mitybos įpročių. „Vaikas turi valgyti savo vietoje, – pataria gydytoja dietologė. – Ne su žaislais ar žaidimais, o ramiai, sėdėdamas prie valgomojo stalo, savo kėdutėje, iš savo lėkštės.“ Pasak specialistės, naudinga prisiminti ir tai, kad mūsų vaikučiai – maži beždžioniukai, kurių mėgstamiausias mėgdžiojimo objektas – mes, tėvai. „Vaikai mėgsta kopijuoti suaugusiuosius. Todėl valgyti kartu prie stalo turi tapti šeimos tradicija, – sako D. Čižauskaitė. – Matydamas, kaip ir ką valgo tėvai, vaikas bandys juos pakartoti, nors atsikąsti, nors šiek tiek paragauti.“ Kadangi atsisakydamas tam tikrų produktų vaikas nori pademonstruoti savarankiškumą, šį norą galima nukreipti tinkama linkme, pavyzdžiui, leisti vaikui valgyti pačiam. Žinoma, jei jis mažas ir dar nemoka pavalgyti, maitinti turi suaugę, tačiau kodėl vaikui į rankas neįdavus jo „didžiojo šaukšto“?

 

Metas gudrauti

 

„Jei vaikais anksčiau valgė tam tikrus produktus: mėsą, daržoves, tačiau staiga nusprendė jų atsisakyti, reikia ieškoti priežasties, pasikonsultuoti su gydytoju, nes taip gali būti dėl ligos ar alergijos, – tvirtina dietologė. – Tačiau jei išsiaiškinate, kad tai tiesiog kaprizas, geriau kurį laiką prie jo nelįsti ir nenorimo produkto į burną nekišti. Nes taip tik galite sustiprinti jo norą dar labiau priešintis siūlomam maistui.“ Tokiais atvejais geriausia imtis mažų gudrybių. Kam užsispyrusiai laikytis savo ir raudonam iš pykčio pypliui per prievartą kišti į burną troškintos mėsos gabalą, kurį šis vis tiek išspjaus, jei mėsą galima „paslėpti“ ir su šypsena pasiūlyti skanaus jo mėgstamo patiekalo? „Pavyzdžiui, jei vaikas nevalgo mėsos, ją galima sumalti ir sumaišyti su kruopomis, įdėti į daržovių troškinius, kitaip gudrauti, – siūlo D. Čižauskaitė. – Kalbant apie daržoves, tai vaikai dažniausiai nevalgo mums įprastų salotų, tuomet reikėtų duoti termiškai apdorotas daržoves, jas galima lygiai taip pat paslėpti ir t.t.“ Beje, vaikai – mažieji estetai. Todėl kur kas mieliau valgys patiekalą, kuris pateiktas patraukliai, įdomiai ir žaismingai. Kas atsisakytų kotleto laivelio ar lėkštės košės su uogiene išpieštu veideliu?

 

Mėsa būtina vaikučio organizmui

 

Visi maisto produktai mažylio organizmui reikalingi. Jei dėl daržovių, grūdų ir pieno produktų reikalingumo diskusijų paprastai nekyla, paskutiniu metu tenka išgirsti nuomonių, esą vaikai gali puikiai gyventi be mėsos. Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės gydytoja dietologė Daiva Čižauskaitė kategoriškai neigia šį mitą. „Neduoti vaikui mėsos – tai jį žaloti. Patys suaugusieji atsisakyti mėsos produktų gali, bet su vaikais taip elgtis negalima. Mėsoje yra visaverčių baltymų, kurie yra reikalingi vaikui augant. Tai kiekvienos žmogaus organizmo ląstelės statybinė medžiaga. Su mėsa vaikas gauna ir daug riebalų, kurie naudojami energijai, ir mineralinių medžiagų, mikroelementų, makroelementų, geležies, vitaminų, – vardija vaikų dietologė. – Tai priklauso nuo mėsos rūšių. Vaikas turi gauti įvairių mėsos gaminių: naminių gyvūnų, paukštienos, jei vaikas alergiškas, gali valgyti žvėrienos.“

Jei vaikas ilgai negauna kurio nors produkto, taip pat ir mėsos, tai gali atsiliepti jo sveikatai. Sunerimti gydytoja dietologė pataria tuomet, kai pasikeičia vaiko elgesys. „Savo vaikus geriausia pažįsta tėvai, ir tik jie gali pastebėti pirmuosius vaiko negalavimo požymius. Sveikas vaikas būna guvus, aktyvus, gerai vystosi, jam tinkamai auga svoris ir t.t., – tikina D. Čižauskaitė. – Ieškoti gydytojo pagalbos reikia, jei mažylis tampa irzlus, liūdnas, gulinėjantis, neramus, ne toks, kaip įprastai. Tai yra labai individualu.“

Kuo gresia vaiko „nevalgysiu!“