Laikykite savo kūdikius ir vaikus kuo dažniaus rankose

Indėnų genties kūdikiai nuo pat gimimo visur nešiojami kartu. Jie patiria nuolatinį fizinį kontaktą 24 valandas per parą. Iš pradžių daugiausia nešioja mama, vėliau - vyresnieji vaikai. Naktį jie taip pat patiria fizinį kontaktą - miega vienoje lovoje su tėvais, kol patys savo noru ją palieka (dažniausiai būdami dviejų metų). Kūdikiai labai retai verkia. Jie gali žįsti kada tik panorėję, galbūt dėl to jų nekamuoja pilvo diegliai. Nuolat nešiojami mamos jie gali stebėti aplinką. Jie pasyviai dalyvauja aktyviame mamos gyvenime - kai ji bėga, vaikšto, kalba, juokiasi, dirba ar šoka. Pradžioje vaikas būna pasyvus, bet patiria daug stimulų iš išorės. Be to, nešiojami kūdikiai tarsi perduoda suaugusiajam savo energijos perteklių, todėl yra ramūs ir atsipalaidavę.

Necivilizuotuose kraštuose nuolatinis fizinis ir emocinis kontaktas su vaikais leidžia tiksliai suprasti mažylių savijautą ir greitai reaguoti į jų poreikius. Mamas ir vaikus sieja labai stiprus ryšys. Tokiam ryšiui atsirasti labai svarbus buvimas kartu su vaiku nuo pat gimimo ir vėliau. Artimas ryšys yra svarbus pagrindas vystytis sveikai asmenybei ir vėlesniems sėkmingiems santykiams su žmonėmis.

Civilizuotam pasauliui būdingas buvimo rankose ir tolimesnio reikalingo artumo trūkumas. Iki galo nepatenkintas nuolatinio kontakto poreikis niekur nedingsta, todėl vienoms sritims vystantis, kitų raida sustoja, kol bus patenkinti jų poreikiai. Vaikai negali visiškai panaudoti savo potencijos ir sugebėjimų, kol jų dalis trokšta jaustis bejėgišku kūdikiu rankose ir tirti besąlygišką meilę.

Kiekviena mama instinktyviai jaučia poreikį būti šalia vaiko ir atsiliepti į jo poreikius. Verkiantis vaikas tarsi sako: "Paimkite mane, aš turiu būti šalia jūsų, nepalikite manęs". Vaikų signalai neabejotinai rodo, kad jie neturi būti paliekami vieni. Tačiau dažnai dėl savo įsitikinimų, aplinkinių patarimų, nepasitikėjimo motiniška intuicija mamos slopina savo vidinius impulsus. Mėginimai išmokyti kūdikį neverkti nereaguojant į jo verkimą yra karo paskelbimas vaikui, motinos siekimas, kad jos poreikiai būtų svarbesni.

Tėvus nuo savo jausmų reiškimo dažniausiai stabdo baimė, kad neišlepintų vaikų. Tačiau iš tikrųjų vaikas, "pasisotinęs" mamos švelnumo, vėliau tampa savarankiškesnis. Vėliau, vaikui šliaužiojant, svarbu, kad mama jam būtų lengvai pasiekiama, bet jo elgesiui vadovautų minimaliai. Išlepę ir silpni vaikai yra ne tie, kurie buvo laikomi rankose, o tie, kurių mamos užgoždavo jų iniciatyvą. Vaikai, kurių tęstinumo poreikiai buvo užpildyti ankstyvoje buvimo rankose fazėje, užauga labiau pasitikintys sami ir tampa savarankiškesni nei tie, kurių verkimas liko be atsako.

Nuolat nešioti kūdikį ant rankų yra pakankamai sunku, tad suaugusieji bando visais būdais tai palengvinti. Sukurta nemažai patogių ir stilingų nešynių. Bet viena yra atkeliavusi dar iš indėnų laikų. Tai nešynė-slingas (angl. baby sling). Slingas – tai speciali nešynė, skirta nešioti vaiką nuo pat gimimo iki dviejų metų. Naudojant slingą visas krūvis pasiskirsto ant peties, nugaros ir klubo, priklausomai nuo nešiojimo padėties, todėl mažiau pavargstama. Fiziologiškai geriausiai tinkantis nešiojimo įrankis vaikui ir motinai.