"Laimė kaip ir juokas - užkrečiami dalykai"


"Sakote, kad televizijos laidos dažniausiai bando užkariauti žiūrovų dėmesį pasakodamos liūdnus ar net tragiškus dalykus, jūs neklystate. Bet jei jaučiate, kad graudulingos istorijos ne tik pabodo, o tiesiog nedera prie pagaliau atėjusios vasaros - laida "Ilgai ir laimingai" yra kaip tik tai, kas pakelia nuotaiką", - sako žurnalistė ir laidų vedėja Livija Gradauskienė (37).


- Vasara - atostogų metas. Vieni stengiasi ištrūkti kur nors į užsienį, kiti - prie Baltijos jūros. Kokios atostogoms idealios jums?

- Man svarbiausi du dalykai - šauni kompanija ir geras oras. Jei jie yra, atostogos - geros. Kasmet atostogaujam Latvijos pajūryje, kur oras anaiptol nėra garantuotas kaip kokioje Tenerifėje. Todėl jau dabar meldžiamės ir aukojame dievams, kad atpūstų kuo šiltesnius orus. (juokiasi)

- Vedate laidą "Ilgai ir laimingai", kurios metu poroms uždavinėjate įvairiausius klausimus, o jos nežinodamos antrosios pusės atsakymų, stengiasi nuspėti, ką gi brangiausioji ar brangiausiasis pasirinko. Klausdama nepagaunate savęs, kad pati į tuos klausimus neatsakytumėte, nors vyrą, atrodo, pažįstat kaip nuluptą?

- Save taip gaudau kiekvieną kartą. Džiugu, jei ir žiūrovams kyla tokios pat emocijos save patikrinti. Kartais susimąstau, kad maždaug į kas antrą klausimą, rodos, net nežinočiau, kaip atsakyti. Bet čia ir slypi visas smagumas bei intriga. Dalyvaujančios poros nustemba, fantazuoja, kuria, derina atsakymus. Kartais gauna lengvą šoką. O smagiausia, kad po laidos būna "pasikrovę" labai gerų emocijų.
Aišku, po kiekvienu juokeliu slypi grūdas, kuris gal iš tikrųjų turi krislą tiesos. Kartais juk taip įsisukam į rutiną, darbus, darželio ir mokyklos rūpesčius, kad nebeskiriame tiek daug dėmesio vienas kitam, per mažai kalbamės. Ir tokiems smagiems pašnekesiams, fantazijoms paprasčiausiai nelieka laiko.

- Nusifilmavote vitaminų reklamoje. Ar pati esate iš tų paklusniųjų, kurios nepamiršta kas rytą po valgio išgerti organizmą stiprinančią piliulę?

- Labai jau tokiu kruopštumu pasigirti negalėčiau. Negaliu pasakyti, kad tobulai maitinuosi, tačiau pasaugoti save - būtina. Tuo labiau, kai Lietuvoje tokia trumpa vasara ir ilga žiema. Jos negaliu pakęsti. Faktas, kad šaltuoju metų laiku organizmui pritrūksta vitaminų, kuriuos galėtum gauti natūraliai. Tie plastmasiniai daiktai, išdėlioti parduotuvių lentynose, nė iš tolo neprimena daržovių.
O dėl sugebėjimo vitaminą visuomet išgerti laiku reikia tiesiog tinkamos vietos. Pavyzdžiui, prie dantų šepetėlio. Seniai supratau, kad sudėti spintelėje jie neveikia.

- Sakoma, kad visos ligos nuo nervų. Pritariate?

- Visapusiškai taip. Nors ne į kiekvieną sparnuotą frazę reikia taip vienareikšmiškai reaguoti. Bet ši turi nemažai tiesos. Jei žmogus į viską gyvenime žiūri negatyviai, jaučiasi nelaimingas, prie jo visokios bjaurastys lengviau kimba. Net moksliškai įrodyta, kad kai žmogus laimingas, gaminasi džiaugsmo hormonai ir jis jaučiasi geriau, nepasiduoda blogoms mintims, neieško ligų. Kad nesirgtumėte reikia optimizmo, truputėlio sporto ir nevalgyti bet ko, kas papuola po ranka. (šypsosi)

- Kad jau užsiminėte apie maistą, ar pati mėgstate gaminti?

- Nelabai, mieliau šį darbą perleidžiu vyrui. Manau, kad tai labai geras mano bruožas. Tarkim, mano vyras, kaip, beje, ir dukra, yra gurmanas. Jam labai svarbu, kaip ir ką valgyti. Jei aš gyvenčiau viena, maitinčiausi turbūt vienais sumuštiniais.

- Jei neklystu, išsiėmėte organų donoro kortelę. Kas pastūmėjo šiam žingsniui?

- Negaliu pasakyti, kad tam būčiau susikaupusi ir radusi laiko... Tiesiog televizijoje vyko akcija, mane pakvietė ir aš sutikau. Nematau priežasčių, kodėl turėčiau prieštarauti. Žinoma, sklando įvairiausių sąmokslo teorijų, kurios įsiūbuoja žmonių psichiką ir tampa sunku gyventi. Bet juk mokslas yra šviesa. Ar ne?

- Dabar gana populiaru rinktis ekologiškus maisto produktus bei netradicinę mediciną. Kurią pusę jūs linkusi palaikyti?

- Nepasiduodu jokiai bangai, stengiuosi viską racionaliai vertinti. Griežtas nusistatymas nieko gero neatneša. Šimtu procentų pasitikiu gydytojais. Jų patirtimi, žiniomis ir išsilavinimu. Medicinos aš juk nebaigiau, todėl gerbdama mediką turiu juo pasitikėti.
Žinoma, nenuneigsiu, kad būna situacijų, kai mamos geriau nujaučia, kas jų vaikui geriau. Bet tai natūralu, jos praleidžia žymiau daugiau laiko nei gydytoja per vizitą.Todėl reikia bendradarbiauti. O mados tegul tik ateina, tegul žmonės šviečiasi.
Kartais man būna keistas žmonių užsispyrimas, tarkim, kad ir dėl antibiotikų. Ne kartą teko girdėti, sakant: "Aš šituo "brudu" savęs nenuodysiu". Neįsivaizduoju, kiek reikia turėti žinių, kad taip drąsiai teigtum. Aš irgi jų nemėgstu, bet būna situacijų, kada jie tampa neišvengiami.

- Panašiai kaip su vakcinomis, kurias dabar daugelis mamų smerkia...

- Aš - už blaivų protą. Juk visi buvom paskiepyti ir niekas iš tikrųjų dar nenumirėm. Aišku, farmacijos versle yra dalykų, apie kuriuos mes net nenutuokiame.
Man labai nemalonu, kai žmonės pradeda burbėti, kad visi gydytojai - kyšininkai. Pasitaiko turbūt visko, bet aš tikiu, kad mediciną renkasi tik pašaukimą turintys žmonės. Prieš medikus, su kuriais man yra tekę susidurti, žemai lenkiu galvą.

- Pasvarstykim, kas būtų, jeigu būtų: ar Livija norėtų tapti gydytoja?

- Šia specialybe labai žaviuosi. Ir jei aplinkybės būtų susiklosčiusios kaip nors kitaip, ką gali žinoti. Man net įdomu. Nesu iš tų, kurios bijo ligoninių. Bet nežinau, ar sugebėčiau turėti tiek atsidavimo ir nervų, kad išgyvenčiau tai, kas vyksta darbe. Net ir praradus pacientą kitą rytą atsikelti ir eiti vėl gelbėti žmonių. Nežinau...

Kalbino Evelina Machova