+4
-0
+4
Lietuvos medicinos ištakos: pirmieji gydytojai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje   

Įvairius gydymo metodus žmonija pažino jau antikos laikais, tačiau profesionalus gydymas vystėsi gana lėtai. Ne išimtis ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK), kur viduramžiais, ir dar ilgokai po to, buvo gydomasi vaistažolėmis, tikima burtais. Iki pat XV a. LDK nebuvo gydytojų, įgijusių išsilavinimą Vakarų Europos universitetuose. Tad iki Vilniaus universiteto įkūrimo apie profesionalų medicinos atstovų rengimą to meto Lietuvoje kalbėti netenka. Juolab kad ir pačios medicinos katedros atidarymas universitete nusikėlė dar bemaž du šimtmečius, iki 1775-ųjų. Taigi gydytojų ar vaistininkų paslaugos ilgą laiką buvo prieinamos tik valdovams ir jų šeimos nariams.  

 

Medicinos ištakos

Plačiausiai paplitusi ir ankstyviausiai veikusi medicinos personalo dalis buvo žemiausią padėtį užėmę savamoksliai liaudies gydytojai – burtininkai, žiniuoniai, žolininkai, užkalbėtojai. Pagoniškoje Lietuvoje jie gydė žmones augalinės ir gyvulinės kilmės vaistais: žolelėmis, antpilais, įvairiais tepalais, vandeniu, įtaiga – užkalbėjimais, užkerėjimais ar amuletais. Istoriniuose šaltiniuose gydytojai ir vaistininkai jau nuo XVI a. randami ir kitų LDK didikų dvaruose. O plačioji visuomenės dalis naudojosi barzdaskučių, vadinamųjų balverių, medicinos paslaugomis.  Ja u nuo XVII a. didžiuosiuose LDK miestuose atsirado atskirų specializacijų gydytojų, augo medicinos lygis, tačiau žinios apie sunkias vidaus organų ir lėtines ligas dar buvo gana menkos. Žmonės vis dar tikėjo antgamtinių jėgų įtaka žmogaus kūno būklei ir dažniausiai nesuprato realių veiksnių, keliančių pavojų jų sveikatai ir gyvybei, pavyzdžiui, tokių, kaip nuolatinis persivalgymas ar gyvenimas antisanitarinėmis sąlygomis. Galima teigti, kad savita liaudies medicinos tradicija išsilaikė iki Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo pabaigos. Kita vertus, tam tikra prasme ji gaji ir šiandien.

 

Chirurginės operacijos – jau pagonybėje

Medicinos lygį tiek pagoniškoje, tiek krikščioniškoje LDK šiandien puikiai nusako archeologiniai radiniai. Pasak archeologų, taisyklingai suaugę lūžę kaulai, trepanuotos kaukolės ir panašiai rodo, kad pagoniškoje ir pereinančioje į krikščioniškąjį pasaulį LDK būta savamokslių medikų, šiandiene prasme – chirurgų. Vienas pirmųjų – kunigaikštis Skirgaila. 1386 m. jis išgydė mūšyje sužeistą, į nelaisvę pakliuvusį Smolensko kunigaikščio Sviatoslavo sūnų Jurgį.  

Chirurginį išsilavinimą turėjusių medikų reikėjo visais laikais. Traumų daugėdavo karų ir medžioklių metu. Antai 1426 m. kovą medžioklėje Lenkijos ir LDK valdovas Jogaila susilaužė koją. Tuomet jį gydę medikai, matyt, dėl aukšto ligonio rango šaltiniuose įvardyti kaip gydytojai.  

Kaukolių su trepanacinėmis angomis rasta ir Lietuvoje restauruojant Bonifsartų bažnyčią ir vienuolyną 2000 m. Manoma, kad „jų autoriai“ – vienuoliai bonifratrai. Istoriniai šaltiniai liudija, kad „gerieji broliai“ gydė ne tik įvairias ligas, bet ir sužalojimus. Šioje veikloje bonifratrams padėdavo barzdaskučiai-chirurgai (balveriai), kuriuos globojo vienuoliai.  

Buvo manoma, kad trepanacija gali išgydyti epilepsiją, migreną, psichikos ligas, kartais jos buvo atliekamos ir ritualiniais ar magijos tikslais. Trepanacijos metu pašalintas kaulo fragmentas kartais buvo nešiojamas kaip amuletas. Nuo antikos laikų trepanacijos buvo taikomos galvos traumoms gydyti – jų metu iš žaizdos buvo šalinami kaulų lūžgaliai ir išvalomas po kaukolės skliautu susikaupęs kraujas.  

Vilniaus barzdaskučių cecho įstatai sudaryti 1509 m., o 1552-aisiais Žygimantas Augustas juridiškai įteisino barzdaskučių- chirurgų cechą – „Contebernium Barbitonsorum et Chirurgorum“ arba „Fraternitas Chirurgorum Vilnensium“ (Vilniaus chirurgų brolija). Šis cechas veikė kaip ir kiti Vilniaus amatininkų cechai. Jo sugebėjimus teigiamai įvertino Lietuvoje lankęsis gydytojas ir filosofas Paracelsas (1493–1541 m.). Cecho nariams buvo keliami dideli kvalifikacijos reikalavimai. Cechas išsilaikė apie 300 metų, dar XVIII a. pabaigoje jis turėjo didelį autoritetą: net pirmasis chirurgijos profesorius Lietuvoje Jacquesas Briotetė (1746–1819 m.) tapo šio cecho nariu. Turimi archeologijos duomenys patvirtina neblogą to meto Lietuvos chirurgijos lygį ir gebėjimą daryti sudėtingas chirurgines operacijas.

 

Viduramžių auksarankiai – balveriai

Profesinį pasirengimą intervencinės medicinos srityje turėję asmenys LDK šaltiniuose plačiau pradėti minėti XV–XVI a. sandūroje. Jie paprastai vadinti chirurgais arba barzdaskučiais (lot. barbitonsor, lenk. balwierz, barwierz). Šis balverio (kitaip – ciriuliko) terminas paplito labiausiai. Kartais vienas ir tas pats asmuo, kaip antai Aleksandro Jogailaičio dvare tarnavęs vokietis Hanusas ir Žygimanto Augusto dvariškis Liudvikas Verada iš Feraros, vadinami ir balveriais, ir ciriulikais, ir chirurgais. Balveriai priklausė vidurinei medicinos personalo grandžiai. Profesionalų universitetinį išsilavinimą turėjusių gydytojų stigo, todėl balveriai XVI–XVIII a. viduryje buvo labiausiai paplitusi ir populiariausia medikų grupė. Jie gydė valdovus ir diduomenę, didesniuose miestuose būrėsi į cechus, dirbo ir pavieniui.  

Balverių profesinė veikla buvo prilyginta amatui, o veiklos sferos – įvairios. Populiariausi darbai – kraujo nuleidimas (flebotomija), dantų traukimas. Jie dėjo taures, darė klizmas, masažą, ruošė vonias, gydė opas ir žaizdas, pūlinius, trauminius vidaus organų pažeidimus, kaulų lūžius, siuvo žaizdas, atstatinėjo išnirimus, amputavo galūnes. Balveriai darė visas tuomet žinotas chirurgines operacijas (išskyrus išvaržos, kataraktos ir šlapimo pūslės akmenų šalinimo). Be to, jie kirpo plaukus, skuto barzdas. Žodžiu, atliko šiandienių chirurgų, odontologų, dermatologų, traumatologų ir net teismo medikų funkcijas. XVI–XVII a. istoriniuose šaltiniuose užsimenama ir apie gydytojus profesionalus. Pavyzdžiui, Lietuvos ir Lenkijos valdovo Žygimanto Senojo dvaro gydytojas Tomas iš Kauno buvo baigęs mokslus Bolonijoje. Čia minimi ir medicinos mokslų daktarai, kurie tapo dvasininkais ar, be medicinos, užsiėmė kita veikla. Pavyzdžiui, garsusis LDK spaustuvininkas Pranciškus Skorina (apie 1490– 1541 m.) turėjo medicinos mokslų daktaro laipsnį, tačiau gyvendamas Vilniuje gydytojo praktika tikriausiai nesivertė. Kitas garsus daktaras Stanislovas Sabinas (apie 1588 m.) buvo Vilniaus miesto vaitas, pinigų kalyklos prižiūrėtojas.

 

Ligoninių pradžia

Šiuolaikinių ligoninių pirmtakės – vadinamosios špitolės – LDK pradedamos steigti nuo XVI a. Pirmoji špitolė Vilniuje įkurta 1514 m., o Vakarų Europoje jos veikė nuo XII a.   

Pirminė špitolių paskirtis buvo ne ligonių gydymas, bet silpnų žmonių priežiūra ir globa. Užsiimti beglobių ir ligonių globa nurodė jau senosios Šv. Bazilijaus ir Šv. Benedikto regulos, papildomą stimulą steigti špitoles suteikė Tridento reforma. Dažniausiai į špitoles patekdavo senyvo amžiaus bei negalią turintys žmonės, nebegalintys verstis amatu. Neretai špitolėse jie likdavo iki mirties. Žmonės į špitoles dažniausiai buvo priimami be jokio užmokesčio. Špitoles paprastai prižiūrėdavo miesto pareigūnai arba dvasininkai. Vėliau buvo kuriami vienuolių ordinai, užsiimantys ligonių gydymu ir slauga, – rokitų, bonifratrų, šaričių. Iki XVIII a. špitolių padėtis pasikeitė – nuo slaugos teikimo pereita prie gydymo.

 

Pirmoji vaistinė Lietuvoje

Gydytojų ir vaistininkų padėtis LDK priklausė nuo vadovo ir didikų, tiksliau – mecenatų valios, kurie reguliavo jų veiklą, teises ir pareigas. Rašytiniuose šaltiniuose vaistinės minimos tik nuo XVI a. Vaistininkai LDK, nors ir neturėjo aukštojo išsilavinimo, buvo atitinkamai paruošiami cechuose. Kandidatas į vaistininkus turėjo keletą metų dirbti visus darbus pas vaistininką kaip mokinys, vėliau keletą metų – kaip jo padėjėjas. Baigęs tokius mokslus, jis važiuodavo pas kitą vaistininką, todėl mokslas užtrukdavo. Vaistininkų cechas nuo kitų skyrėsi tuo, kad iš narių buvo reikalaujama mokėti lotynų kalbą. Jie rėmėsi nerašytais įstatais ir tradicijomis. Vaistininkai buvo laikomi ne amatininkais, o prekybininkais.  

Pirmąją vaistinę Lietuvoje 1506 m. įsteigė Aleksandras Balinskis. Kiek vėliau Lenkijos karalius ir Lietuvos kunigaikštis Žygimantas išleido įsakymą apie vaistinių kontrolę – jas turėjo patikrinti medicinos daktarai, kad vaistai būtų gaminami tiksliai pagal receptą. XVI a. pabaigoje Žygimantas taip pat nustatė vaistų kainas ir atleido vaistininkus nuo įvairių mokesčių. Pirmosiose vaistinėse buvo pardavinėjamos vaistažolės, brangakmeniai, džiovintos gyvūnų dalys, gyvačių nuodai, taukai, užsienio prekės – muilas, vynas, prieskoniai, ir tuo jos priminė viduramžių Europos vaistines. Norint atidaryti naują vaistinę, reikėjo gauti karaliaus ar kito aukšto valdžios atstovo leidimą. Būdavo suteikiamas ir leidimas prekiauti alkoholiu, kuris labai papildydavo vaistinių iždus, bet 1764 m. uždraudus pardavinėti alkoholį vaistinėse, jų pajamos gerokai smuko.  Verta paminėti faktą, kad Aleksandras Jogailaitis labai vertino savamokslį gydytoją lenką Aleksandrą Balinskį, kuris, manoma, tik pagreitino valdovo mirtį...

 

Posūkis į profesionalizmą

Naujas posūkis medicinoje žymimas nuo XVIII a. septintojo dešimtmečio. LDK veikė iš Vakarų Europos sklidusios naujos medicinos teorijos ir fiziokratų idėjos. Daugelio medicinos šakų, ypač simptomatologijos, patologinės anatomijos, akušerijos, epidemiologijos, higienos, pažanga skatino Rytų Europos, sykiu Lietuvos ir Lenkijos medicinos praktikos modernėjimą.

Palengva išstumdama tradicinius gydymo būdus, empirinė apšvietos medicinos mintis piršo kokybiškai naują kovos su ligomis, epidemijomis ir mirtimi logiką, kurios finalą Bažnyčia traktavo kaip sielos ir kūno harmoniją. Galima teigti, kad dėl filantropizmo įtakos prasidėjęs visapusis kūno lavinimas bylojo apie naują antropologinių pažiūrų sistemą. 1775 m. Gardine buvo įkurta medicinos mokykla su biblioteka ir kabinetais. Netrukus mokykla buvo uždaryta, tačiau jos inventorius ir personalas perkelti į Vilniaus universitetą. 1769 m. kunigas Stanislawas Siestrzencewiczius į lenkų kalbą išvertė ir Vilniuje išleido J. McKenzie knygą Chronical History of health and most efficacious means to conserve it („Sveikatos priežiūros menas ir jos istorija“). Antrasis leidimas pasirodė 1775-aisiais. Įkandin S. Siestrzencewicziui 1770 m. Povilas Ksaveras Bžostovskis išleido medicinos vadovėlį, kuriame išdėstė principus, kaip suteikti pirmąją pagalbą. 1785 m. Jacquesas Briotetė (anatomijos ir praktinių chirurginių operacijų demonstratorius) pirmasis Lietuvoje pradėjo skiepyti nuo raupų.  

Po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo patekus į carinės Rusijos sudėtį, įsigaliojo nauji reikalavimai. Iš gydytojų ir vaistininkų imta reikalauti specialaus išsilavinimo, universiteto diplomo ir pan.  

Parengė Robertas Šimkus, Klaipėdos universiteto Istorijos katedros doktorantas (eksternas)

 Farmacija ir laikas, Nr.5, 2017m.