Manau, gyvename teisingai

Manau, gyvename teisingai

Vaiva Grigaitienė

Rytinis įprotis: užvedu automobilio variklį ir iškart susirandu radijo stotį, kuri kaip tik – valio! transliuoja šaukinį „Atsibusk su Vyteniu!“ Poveikis geresnis, nei išgėrus stiprios kavos.
Su radijo didžėjumi, TV laidų vedėju ir dviejų vaikų – Gabijos ir Vyčio tėčiu Vyteniu Sinkevičiumi kasryt savo automobiliuose „atsibunda“ turbūt beveik visa Lietuva.
O mano mokinukė net nelipa iš automobilio, kol baigiasi Vytenio pasakaitė... Net jei iki skambučio liko vos kelios minutės!

 

Kas jus skatina bambėti? Negi „gerutis dėdė Vytenis“, palikęs tiesioginį eterį, pasikeičia?

Oi, tas „dėdė Vytenis“ namuose visai kitoks būna. Dažniausiai burbantis, pavargęs ir piktas. Na, gal tai lemia toks laikotarpis, tokie orai, kad niekaip iš ligų neišsikapstome. Prieš mėnesį buvome atgulę su mažiumi, kuris be antibiotikų neišsikapstė, o prieš savaitę ir vėl ligos užklupo. Vytis iš pradžių suslogavo, paskui ir mane kažkokia „kvaraba“ užklupo. Visą praėjusią savaitę ėjau į radiją tik todėl, kad reikia. Labai stengiausi nepasiduoti. Šie dveji metai nėra lengvi, nes žmona nutarė baigti magistro studijas Ekonomikos fakultete, nors yra išėjusi vaiko priežiūros atostogų. Dvejus metus kremta knygas, bėgioja į egzaminus ir netrukus turėtų gauti diplomą.

 

Jei gyvenimo tempas toks intensyvus, matyt, be auklės neišsiverčiate?

Sunkiai išsiverstume. Kartais kviečiame tokią mergaitę, nes išties nėra galimybės pabūti dviese, nueiti, pavyzdžiui, į kiną. Bet štai mažiukas labai ilgai šios auklės „neužskaitė“. O šiaip stengiamės suktis patys. Šalia namų yra darželis, į kurį tokius mažiukus priima, kartais Vytį į jį leidžiame, ypač kai man būna filmavimai, kurie užtrunka nuo 7 iki 21 val. Lyg ir noriai eina, darbelius kažkokius daro, su kitais bendrauja. Darželis privatus ir viskas būtų lyg ir neblogai, tik kad lito nebespėju viskam uždirbti (juokiasi). Nuo rudens esame užsirašę į valstybinį, bet, pasirodo, kas iš to – vietų nėra. Švietimas ir sveikata – didelė nūdienos bėda. Ir tai tęsis, kol galvoti dėdės, kurie iš tiesų nelabai galvoti, to nepakeis. Kas bus rudenį, nežinau. Žmona jau eis dirbti, aš, matyt, irgi savo darbų neatsisakysiu, teks ką nors sugalvoti. Privatus darželis – tai kosminiai pinigai net dirbantiems radijuje ar televizijoje.

 

Gal ir jūs ugdėte vaikus nuo pat mažumės, kas dabar labai madinga?

Labai norėtųsi būti madingu, geru tėčiu ir pasakyti: „Oi, kaip mes ugdėme vaikus.“ O iš tiesų nė velnio. Manau, kad esu toks, kaip 89 proc. visų kitų tėčių. Nuolat būnu pavargęs ir kai manęs vaikai prašo: „Tėti, padainuok dainelę, pasek pasaką“, kartais būna taip sunku susikaupti, kad pagalvoju: „Ojėj, greičiau užmik be pasakos. Taaaip tingiu, nebenoooriu...“
Kartais žaidžiame stalo žaidimus, jie šiek tiek ugdo. Antrokė Gabija nuo 6 m. „Monopolį“ žaidžia. Ji „matematikė“, jau olimpiadoje dalyvavo ir dar dalyvaus. Skaičiuoti puikiai moka, o rašyti vis dar nelabai. Reikėtų kokių nors žaidimų, susijusių su rašymu, pažaisti. Mokykla įpareigoja, reikia vieną kitą diktantą sugalvoti ar šiaip kokį žaidimą važiuojant į teniso treniruotę pažaisti. Dičkė jau dvejus metus tenisą lanko. O nuo sausio – dar ir baletą pas Eglę Špokaitę, su kuria man teko garbė susipažinti ir dalyvauti jos šokių mokyklos pirmųjų metinių proga surengtoje šventėje. Tada vaikų neturėjome kur palikti, tai pasiėmėme kartu. Gabiją Eglė taip sužavėjo! Veiklos yra tiek, kad nelieka nei laiko, nei sveikatos, nei jėgų dar kokiai nors papildomai. Na, o savaitgaliai namuose būna gan pasyvūs, skirti poilsiui.

 

Tarp vaikų šioks toks amžiaus skirtumas, kaip jie bendrauja?

Mums smagu, kad jie bendrauja. Tarp jų – 6 m. skirtumas. Mažius labai vertina sesę kaip draugę. Vaikai kartu žaidžia, dūksta. Dažniausiai tokie dūkimai barniu pasibaigia, nes arba mažius būna nustumtas į kampą, arba Gabija gauna žaisline mašinėle į nosį. Tada pabyra ašaros. Antra vertus, vaikai vienas kitą palaiko, kartais susimoko, ypač kai dičkei reikia pasižiūrėti kokį nors filmuką. Žinodama, kad ir mažius yra filmukų mėgėjas, įbruka į rankas kompaktinę plokštelę, kad šis eitų mūsų prašyti ją „paleisti“. Kompiuteris ir televizorius yra didžiausia problema kiekvienam tėvui. Vaikų visai nuo jų atriboti negali, nes juk XXI a. Bet stengiamės riboti. Dičkė kartais savaitgalį mus žadina 8 val. ryto, kad įjungtume filmuką. Taip jau yra. Geriau jau mankštą padarytų (kvatoja – aut. past.). Arba pusryčius pagamintų. Mažius irgi galėtų daug valandų praleisti akis į ekraną įsmeigęs, bet mes neleidžiame. Teletabiai – šventas reikalas, o visa kita – kaip išeina.
Prie kompiuterio mažiaus dar neleidžiame, o dičkė jau moka juo naudotis.

 

Nebijote, kad landžios, kur nereikia, paliks savo duomenis, patikės apsimetėliu?

Visko galima bijoti. Stengiamės jau dabar aiškinti, kas yra internetas, informacijos apsauga, su kuo bendrauti, o su kuo ne, kad vaiku gali apsimesti ir piktas dėdė. Aiškiname, kad negalima platinti informacijos, susijusios su šeima, adresais, pinigais, PIN kodais.
Jei grįžtume prie auklėjimo temos, norėčiau pasakyti, kad mokome juos tvarkytis, bet, deja, tvarkos nėra. Apie tai kalbėjausi su vaikų turinčiais draugais, šie nuramino, kad iki 16 m. tvarkos ir nebus. Dabar nuolat kartojame: „Gabija, pasiimk tai, susitvarkyk, pasidėk drabužius.“ Deja, pastebiu, kad labiau tenka „tukint“ vaiką ir „stumdyt“, nei pagirti ir apkabint. Tai išties blogai. Kartais pagalvoju: „Velnias, visa diena praėjo, o aš nei pagyriau vaiko, nei paglosčiau, tik rėkiau.“ Bet gal dar nesu beviltiškas, jei apie tai mąstau. Bet pavadinti save geru tėvu, kuris vaikus lavina, ugdo, ant rankų nešioja, deja, negaliu, nes taip nėra.

Vaikai yra ko nors prikrėtę?

Aišku. Šį savaitgalį turėjome „nuostabią“ atrakciją. Mažius sugebėjo užsirakinti miegamajame ir teko išlaužti duris su visa stakta, nes pusę spynos išardęs nieko nepešiau ir neradau kitų būdų, kaip jį iš ten ištraukti. Kas kaltas? Ogi žiopli tėvai, kurie raktus duryse paliko. Bet į galvą nešovė, kad gali užsirakinti. Taigi vaikas pats ugdosi, pats lavinasi, nereikia nieko rodyti. Iš pradžių net neišsigando, bet kai praėjo 15 min. ir kai vis dar niekas neišleido iš kambario, pradėjo isteriškai verkti. Tai ir neliko nieko kita, kaip laužti duris. Bet čia dar nieko, pas pažįstamus ugniagesiai važiavo, nes vaikas sugebėjo seifines duris taip uždaryti, kad ugniagesiai į butą lipo kopėčiomis per balkoną.
Gabija irgi neseniai buvo iškrėtusi „šposą“. Buvo „dingusi“ po pamokų. Mama atvažiavo į sutartą vietą prie „Ikiuko“, laukia, o vaiko kaip nėr, taip nėr. Praėjo valanda dvi, o jos nėra. Jausmelis nekoks. Visai nepagalvojome, kad ji nueis prie kito „Ikiuko“, esančio šalia namų. Tada skambinau net į policiją. Paskui šovė į galvą paskambinti į šalia namų esantį darželį ir paklausti, ar nematyti mergaitės. Sako: „Matom, rauda.“ Nieko kaltinti ir vėl negali: žmogutis kantriai laukė prie „Ikiuko“...

Gabija neturi mobiliojo telefono?

Po šio įvykio aštuntojo gimtadienio proga nupirkome. Iki tol prieštaravau: „Kam vaikui telefonas?“ Į mokyklą nuvežta, atgal parvežta. Bet, ko gero, visi vaikai jos klasėje jau turi telefonus, nes taip tėvams saugiau. Nors ir vėl: žinutės, interneto prieigos...
Dabar Gabija į mokyklą važiuoja taksi. Gal ką ir „pakraupinsiu“, bet mes paskaičiavome, kad taip pigiau ir paprasčiau. Iš mokyklos jau pati grįžta. Iki tol žmona vežiodavo, nes aš jau būdavau radijuje. Ji mažių žadindavo, sodindavo į automobilį ir veždavo dukterį. Toks nuolatinis chaosas...

Ar ryškėja vaikų charakterio skirtumai?

Mažasis meniškesnės sielos, vos išgirdęs muziką ima šokti ir dainuoti, nesvarbu kur – namuose ar gatvėje būtų. Gabija labiau linkusi į tiksliuosius mokslus. Abu gyvybingi, tėvams tai turbūt irgi – „dovanėlė“, nes tik spėk žiūrėti. Abu turi labai daug energijos ir nenurimsta, kol ją išlieja. Dičkei tenisas ir baletas padeda mažumėlę išsikrauti, o mazgius duodasi, lipa visur. Dabar toks etapas, kai vieno nė minutei negali palikti, nes užlips ant stalo, baro kėdės, į vežimą. Yra kritęs nuo baro kėdės žemyn galva. Ačiūdie, viskas gerai baigėsi. Ir iš vaikiškos lovytės gal penkis kartus yra „kietai“ nusileidęs. Sako, kad vaikus kažkas saugo... Tfu tfu tfu, kad laimingai baigėsi.

Vaikų vardai lietuviški, nors dabar „ant bangos“ tarptautiniai... Kas juos rinko?

Dukteriai išrinko žmona, o sūnui visiškai nesavanaudiškai – aš. Laikiausi šeimos tradicijų, senelis Vincas, tėtis Vytautas, tai norėjome iš V raidės. Išrinkome gražų lietuvišką: Vytis. Vardas trumpas, pavardė ilga, tai tikiu, kad „prilips“ jam ir nepriekaištaus: „Ką jūs čia sugalvojote?“
Žmonės, ko gero, galvoja apie globalizaciją, emigraciją, todėl ir renka nelietuviškus vardus. Didelė dalis Lietuvos – jau nebe Lietuvoje. Gal nori, kad vardas būtų visiems suprantamas ir lengvai ištariamas.

O jeigu jūsų vaikai užaugę norės palikti Lietuvą?

Bandau auklėti taip, kad jiems Lietuva būtų svarbi. Gabijai pasakojau apie Sausio įvykius, kad pats ten buvau prieš 20 m., laužus deginau. Aiškinau, kodėl reikėjo saugoti savo šalį. Stengiamės puoselėti lietuvybę. Vytis dar per mažas, bet Gabija jau žino, kas yra Lietuva, kodėl mes tokie, kad kalbą savo turime, kad reikia saugoti, kas lietuviška. O jei norės išvažiuoti, niekas nesustabdys. Pasakysiu madingai: stengsiuos neriboti vaiko norų. Vaikas savo kelią renkasi pats, bet saugosiu, kol tai bus įmanoma. Stengsiuosi, kad gautų išsilavinimą, nemestų mokslų. Važiuodami kartais pasišnekame, kodėl vienas dėdė griovį kasa, o kitas dantis gydo. Aiškinu, kodėl mama sėdi prie knygų, kad ir aš kitados sėdėjau, kad tai būtina, jei nori kilstelėti į tam tikrą lygį ir bendrauti su žmonėmis apie meną, istoriją, geografiją...

Psichologai sako, kad 5-9 m. – pats geriausias vaiko amžius. Pastebite tai?

Amžius geras, bet Gabija turi savo nuomonę, mėgsta užriesti nosį. Kartais ir ožiukai „išlenda“. Tada ji eina į savo kambarį pagalvoti. Stengiuosi nepalikti konflikto neišspręsto, viską išsiaiškinti. Pats pagalvoju, ką ji jaučia, paskui paaiškinu, kodėl buvo nubausta, kodėl kilo konfliktas ir kaip jį išspręsti.
Tarp mūsų yra ryšys. Už tai dėkoju aplinkybėms ir savo darbo grafikui. Juk šiais laikais sugebėti su vaikais būti dieną yra tikra prabanga. O aš galiu. Taigi man ir mano vaikams pasisekė. Nors, būdamas vyras, turbūt turėčiau sakyti, kad vyras turi dirbti, o su vaikais namuose moteris turėtų sėdėti, valgyti daryti... Beje, sako, kad man valgyti gaminti labai gerai sekasi. Net nežinau, iš kur tokie gebėjimai – niekas to nemokė. Augau trijų moterų apšokinėtas. Tėtis anksti mirė, augau su močiutėmis ir mama. Man kotletas būdavo sugnaibomas, tik nesukramtomas. Gaudavau viską ir kada tik noriu. Tad kai pačiam dabar reikia kartais visais ir dar pačiu savimi rūpintis, būna labai sunku (juokiasi – aut. past.). Bet kai reikia, stoviu kad ir porą valandų prie plytos. Dičkė labai išranki maistui. Bet aš jai pasakau, kad dvi valandas gaminau ne šiaip sau: arba valgai, arba nieko negausi. Ir ji valgo. Pavalgiusi sako, kad skanu buvo. Čia man jau įvertinimas.