Meilės prekeivės

Senovės romėnai meilės prekeives “ženklino” baltais perukais. Graikai atimdavo auksinius papuošalus ir draudė rodytis su brangaus audeklo drabužiais. Sovietinė valdžia vadino jas ypač pavojingomis nusikaltėlėmis.

XIX a. Rusijos imperijoje prostitucijos verslo atstovės buvo griežtai kontroliuojamos viliantis sustabdyti venerinių ligų, kurias platino prostitutės ir kareiviai, protrūkius. Prostitutes gydydavo priverstinai. Jeigu šeima ar bendruomenė atsisakydavo tokią moterį priimti, jos laukė tremtis į Sibirą.

XIX amžiuje moters kelias į viešnamį buvo trumpas - kiekviena susirgusi venerine liga išsyk atsidurdavo prostitučių sąraše. Netgi “apdovanota” savo vyro. Šeimininko sifiliu užkrėstos tarnaitės laukė tokia pati dalia.

Daugiausiai viešnamių Vilniuje buvo Odminių gatvėje - per dešimt. Gyventojai nuolat bruzdėjo dėl nemalonios kaimynystės. Pamažu linksmybių įstaigos buvo nustumtos į Užupį, iš ten - apskritai už miesto. Labiausiai vilniečiai burnojo regėdami viešnamių duris varstančius gimnazistus - intelektualiausius prostitučių klientus.

Bet, jeigu pavykdavo užregistruoti merginą policijoje kaip prostitutę, šiai nebelikdavo kitos išeities. Savininkai jas, kaip ir šiandien, perparduodavo. Paklausiausios buvo šešiolikos-dvidešimties metų merginos. Vyriausia Vilniaus policijos archyve paminėta moteris - viso labo trisdešimt dvejų. Neilgai trukus dar palyginti jaunos moteriškės papildydavo elgetų armiją ar mirdavo nuo venerinės ligos. Gudresnės tapdavo “madam”, įsteigdavo savo viešnamį. Bet tokių pasitaikydavo vienetai.