Mokykla - socialinių santykių formavimosi erdvė

Visuomenėje egzistuoja daugybė rašytų ir nerašytų taisyklių, kurių įvairiose situacijose turi laikytis žmogus. Nuo seno iš kartos į kartą buvo perduodamos socialinės normos, nusakančios žmogaus elgesį viešumoje. Su šiais reikalavimais labai anksti susiduria ir mūsų vaikai. Ypač didžiulę įtaką jų psichologiniam nusiteikimui daro naujas gyvenimo tarpsnis – mokykliniai metai. Kaip keičiasi vaiko statusas mokykloje ir kaip šiuo laikotarpiu padėti pradinukui?

Vaikas, pravėręs mokyklos duris, patenka į naują socialinę erdvę, kurioje jau pirmą kartą susitikęs su mokytoja išgirsta griežtas taisykles: pamokoje reikia netriukšmauti, klausyti aiškinimo, negalima nepasiprašius išeiti iš klasės; norint ko nors paklausti, būtina kelti ranką. Pirmokėlis, atėjęs iš darželio erdvės, pajunta didžiulį kontrastą – ten jis žaidė, laisvai bendravo su auklėtoja, čia, mokykloje, jis įgyja mokinio statusą ir iš jo reikalaujama paklusti griežtesnėms mokyklos taisyklėm... Taip vaikas gauna pirmąją svarbią viešo gyvenimo pamoką – jis privalo paklusti kitam.

Pirmoji mokytoja skiriasi nuo darželio auklėtojos. Pastaroji buvo panaši į mamą – gera, švelni, mylinti... Geros mokytojos vertingiausia savybė – jos teisingumas. Ji toli gražu nepanaši į mamą, kuriai jos vaikas pats brangiausias ir geriausias...

Klasė – socialinė erdvė, kurioje grupė žmonių susieti bendros veiklos - mokymosi. Pradinukai be jokių kompromisų paklūsta mokytojui, priima jo vertinimą. Pradinėse klasėse formuojasi vaiko prestižas ( išsiskiria ,,pirmūnai“, ,,vadovai“, kuriuos pradeda gerbti klasės draugai). Mokykla - mažytė visuomenės ląstelė. Jos taisyklės – tai socialinių normų modelis: elgesys su mokytoja - ateities viršininko ir pavaldinio santykių modelis, santykiai su klasės draugais apibūdina tolesnį gebėjimą bendrauti su kolegomis, bendradarbiais, draugais.

Pirmoji mokytoja – pirmoji meilė. Mokytoja vaikui – pirmasis oficialus asmuo, vertinantis jo mokymąsi, elgesį, bendravimą su draugais. Todėl dažniausiai mokytojas būna vaiko, ypač pirmokėlio, idealas: jį myli, dievina, gerbia, žavisi...Vėliau požiūris į mokytoją darosi objektyvesnis, tačiau daugeliui pirmasis mokytojas ir išlieka atmintyje kaip šviesus vaikystės spindulys. Žinoma, ne visi mokiniai šitaip vertina savo mokytoją. Tačiau susiklostę mokytojo ir mokinio santykiai išlieka labai svarbūs jo tolimesniam įsiliejimui į socialinę visuomenę. Tie mokiniai, kurie nejuto mokytojo geranoriškumo, net ir suaugę ilgai yra kamuojami nepilnavertiškumo komplekso, jiems sudėtinga paklusti vadovo reikalavimams.

Kaip elgtis tėvams, jei mokytoja neteisi?

Mokinys turi gerbti mokytoją. Puiku, jei mokiniui mokytoja yra autoritetas. Bet ką daryti, jei po truputį vaikas ja nusivilia? Ką daryti, jei mokytoja demonstruoja savo išskirtinę meilę vieniems ir neslepia antipatijos kitiems. Juk visko pasitaiko - būna mokytojų, kurie šaukia, bara, netgi pravardžiuoja savo ugdytinius. Vienai pedagogei trūksta profesionalumo, kita nebevaldo nervų, kita paprasčiausiai dirba ,,nuo skambučio iki skambučio“. Visais šiais atvejais, aptardami susidariusią situaciją, tėvai turėtų leisti vaikui suprasti, kad mokytoja suklydo, bet jokiu būdu nepastūmėti jo į gilesnį konfliktą.

Vaikas neturėtų girdėti iš tėvų tokio mokytojos vertinimo:

* Mokytoja tavęs nemyli.
* Mokytoja neteisingai tave vertina.
* Jūsų mokytoja kvaila.
* Neklausyk mokytojos.
* Mokytoja neturėjo teisės taip pasielgti.

Kaip padėti sukonfliktavusiam su mokytoja vaikui?

Pokalbio esmė galėtų būti tokia:

Jeigu mokytoja bara tave dažniau nei kitus, nors jūs visi elgiatės vienodai, vadinasi, ji galvoja, kad tu greitai pamiršti jos žodžius.
Mokytoja vertina ne tik tavo darbo rezultatą, bet ir pastangas. Tikriausiai mokytoja mano, kad tu gali užduotį atlikti dar geriau, ir todėl parašė žemesnį balą.
Mokytoja, kaip ir kiekvienas žmogus, gali ko nors nepastebėti ar užmiršti.
Galbūt šį kartą mokytoja apsiriko – juk taip visiems pasitaiko.
Mudu su tavim nežinome, kodėl mokytoja taip pasielgė, tad geriau apie tai šiandien nekalbėkime.

Žinoma, tai nėra aksioma. Kiekvienas atvejis reikalauja atidaus situacijos aptarimo. Tačiau su vaiku aptariant mokykloje iškilusį konfliktinę situaciją būtina vadovautis šiais principais:

Negalima leisti, kad mokytojos elgesys ar jūsų reakcija užgautų vaiko savigarbą, kad jam būtų ugdomas nepilnavertiškumo kompleksas: jis ,,blogas“, ,,kvailas“, ,,ne toks kaip visi“...
Reikia kalbėti su vaiku apie teisingumą - ,,kas gerai, o kas blogai“. Jeigu jūs įsitikinę, kad mokytoja klysta, reikia vaikui paaiškinti, kad toks elgesys jam negali būti pavyzdys, o mokytoja paprasčiausiai suklydo.
Visais atvejais reikia saugoti mokytojo autoritetą. Netgi tada, kai mokytoja priimdama sprendimą suklydo, aptarkite su vaiku padarytos klaidos priežastis – jokiu būdu nekaltinkite paties pedagogo kaip žmogaus.
Mokykla – mažytis visuomenės modelis. Joje formuojamos pažiūros į dvasines vertybes, ugdomas žmogus. Čia, mokykloje, klojami pamatai jo tolimesniam sėkmingam gyvenimui. Padėkime savo vaikui.

Parengė Marija Eitmanienė