Mokymasis be kančių

Ar galima būti pirmūnu be streso ir persitempimo? Žinoma. Tai visiškai realu, jei tėvai prisimins, kad kiekvienu vaiko gyvenimo periodu yra svarbiausi jo raidai dalykai, kurių jis neturi atsisakyti net mokydamasis.

6-9 metai

Pažįsta žaisdamas


Žaidimas – vis dar svarbiausias būdas pažinti pasaulį. Žaisdamas vaikas vysto savo kūrybines ir pažinimo galimybes, mokosi bendrauti ir įsisavina naujus socialinius vaidmenis.

Tėvų veiksmai: pagal galimybes parinkite mokyklą, kur jaunesnėse klasėse būtų daug kūrybinių užsiėmimų. Stenkitės vaiko gyvenimą organizuoti taip, kad jam liktų laiko žaidimams. Pernelyg nebauskite jo už neklausymą per pamokas.

10-12 metų

Mokosi lygindamas


Šiuo laiku bendraamžiai vaidina vis svarbesnį vaidmenį vaiko gyvenime. Jis dažnai savo sėkmę lygina su kitų. Daugumai atsiranda poreikis bendrautu su vienu artimu savo lyties draugu.

Tėvų veiksmai: nesiliaukite kartoję, kad mylite jį tokį, koks jis yra, ir kad jūsų jausmai nepriklauso nuo jo pažymių. Tačiau ir nepamirškite girti už pasiekimus. Gerbkite jo draugiško bendravimo ir asmeninės erdvės poreikį.

12-17 metų

Žinių gauna bendraudamas


Bendravimas – štai paauglių dievas. Augančiam vaikui būtina rasti savo vietą kompanijoje, kolektyve, pasaulyje. Mokslai dabar yra veikiau pretekstas bendravimui.

Tėvų veiksmai: nenuvertinkite draugystės svarbos, nekritikuokite jo požiūrio, būkite kantrūs ir nepanikuokite, jei pažymiai suprastėja. Duokite vaikui laiko pačiam suvokti, kad gerai mokytis svarbu jam ir tik jam.

Šeimos verslas

Ypač rimtą spaudimą jaučia tie vaikai, kurie turi paveldėti šeimyninę profesiją ar šeimos verslą: „Tu turi mokytis, kitaip kas pratęs tėvo verslą?“ Tiesa, sulaukę paaugliško amžiaus tokie vaikai gali imti maištauti.

„Mano šeimoje visi gydytojai. Buvo savaime suprantama, kad ir aš būsiu gydytoja. Turėjau išlaikyti tik vieną egzaminą penketui ir įstoti – turėjau aukso medalį“, - pasakoja 28 metų Elena. – „Tačiau įsigudrinau gauti trejetą. Tėtis nustojo su manimi šnekėtis. Į mediciną daugiau nestojau. Nuėjau dirbti, vėliau užsiėmiau žurnalistika. Viskas man klojasi puikiai, bet tėtis, man regis, iki šiol negali man atleisti, kad netapau gydytoja.“

Tikėti ir girdėti

Ingrida buvo priblokšta, kai gydytojas jos septyniolikmetei dukteriai nustatė diagnozę „stiprus nervinis išsekimas“. Dukra visą laiką skundėsi galvos skausmais ir nuovargiu, tačiau motina manė, kad tai normalu, juk ji siekė medalio ir daug mokėsi. Jai atrodė, kad reikia šiek tiek pakentėti, peržengti šią svarbią ribą – ir viskas bus gerai.

Persitempę vaikai atsiduria ant fizinio ir nervinio išsekimo ribos. Tačiau tėvai netiki tuo net tada, kai vaikai tiesiai kalba apie savo negalias: jiems atrodo, kad skundai – tik būdas išsisukti nuo užsiėmimų.

Vaikai, kurie priprato mokytis iki negalėjimo, paprastai nelinkę simuliuoti. Jiems negalėjimas atlikti užduoties ar praleista diena mokykloje – veikiau bausmė, nei malonumas. Sudėtingiau tiems, kurių gebėjimai ir valios jėga neatitinka aukštų tėvų ambicijų.

Krizės galima išvengti: atskirti vaiko sėkmę ir pažymius nuo jo paties, pasistengti atsidurti jo vietoje ir pabandyti suprasti, kas su juo vyksta, pajusti tai, ką jaučia jis. Kai vaikai jaučia, kad juos myli „tiesiog šiaip“, o ne už tai, kad jie geri mokiniai, jiems ir mokytis tampa lengviau.