Kūno įvaizdis – tai kompleksinė somatinė ir psichinė dimensija, tai dinamiškas erdvinis savo išvaizdos ir kūno funkcijų suvokimas, vidinis išorinio žmogaus kūno dydžio ir formos paveikslas, savęs suvokimas, pagrįstas fiziniais pojūčiais ir emocijomis (Cash, 2012; Smolak and Thompson 2009; Rumsey and Harcourt, 2012). Kūno įvaizdžio klausimai yra svarbūs žmogaus biologijos tyrėjams, gydytojams, psichologams, pedagogams, visuomenės sveikatos specialistams ir plačiajai visuomenei. Tai labai kompleksinė problema, todėl žmogaus kūno įvaizdžio tyrimai dažnai yra prieštaringi. Paralelės tarp kūno įvaizdžio ir fizinės būklės yra sudėtingos, ypač paauglystėje. Dėl bręstant vykstančių svarbių fizinių pokyčių paaugliai suvokia savo kūno įvaizdį labai dinamiškai (Ogden, 2010; Rumsey and Harcourt 2012).
Kūno įvaizdžio veiksniai
Kūno įvaizdis yra susijęs su daugeliu vidinių ir išorinių veiksnių:
- biologiniai: tikrasis kūno dydis ir forma, šių dėmenų suvokimas smegenyse, psichosocialinis statusas;
- istorinis laikotarpis, socialinis formavimas, ekonominė padėtis;
- kultūriniai kūno grožio standartai, etniniai veiksniai;
- žiniasklaida;
- išsilavinimas, užsiėmimas;
- šeiminiai veiksniai;
- individualūs, situaciniai veiksniai.
Moters kūno įvaizdis istorinėje perspektyvoje
Senovės visuomenėse moterų kūno grožis pirmiausia buvo siejamas su biologinėmis funkcijomis – vaisingumu, reprodukcija, palikuonių maitinimu. Buvo vertinami platūs klubai, masyvioskrūtys ir tam tikrų kūno vietų stangrumas. Ilgainiui moters kūno įvaizdį pradėjo veikti ir socialiniai veiksniai – požiūris į moters kūno grožį tapo vis labiau socializuotas: moterų emancipacija ir ekonominė laisvė tapo susijusi su liekno kūno propagavimu. Kita vertus, viduramžiais, bažnyčiai reikalaujant slėpti kūno seksualumą, moters kūnas buvo vaizduojamas neutralių formų, o krūtinės sritis buvo suvaržoma ir slepiama specialiais tvarsčiais. Renesanso laikotarpiu suklestėjo seksualiai hiperbolizuotas moters kūnas – dominavo moterys su išreikštu poodiniu sluoksniu, ypač plačiais klubais ir šlaunimis. Nuo XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios ideali moteris tapo pastebimai lieknesnė, ėmė dominuoti vapsvos liemens tipo kūnas (pasekmė – valgymo sutrikimų banga 1930 metais). Apie 1960 metus ideali moteris tapo nepaprastai liekna (valgymo sutrikimų paplitimas vėl smarkiai išaugo). 1970–1980 metais idealios moters išvaizda keitėsi: pradėti idealizuoti lėlės Barbės tipo kūnas ir šiek tiek išvystyti raumenys. Nuo 1990 metų daugelyje Vakarų visuomenių pradėjo dominuoti nerealiai lieknas, labai aukšto ūgio, kaulėtas, ilgakojis, raumeningas moters kūno idealas (pasekmė – valgymo sutrikimų paplitimas, net ir besivystančiose šalyse) (Hatami ir kt., 2015; Kelly ir kt., 2014).
Realaus ir idealaus kūno paradoksas
Pastaruoju metu nutukimo paplitimas pastebimas ne tik tarp suaugusiųjų, bet ir tarp vaikų bei paauglių, tačiau idealus kūnas lieknėja (Cash, 2012; Cash and Smolak, 2011; Childhood Obesity Facts, 2016). Kūnas tapo nerealių formų – suaugę individai patiria spaudimą turėti vaikišką kūną, be to, dažnai nenatūralių formų kūnas ar veido proporcijos yra laikomi idealiais. Taigi be jokios aiškios priežasties tarp įvairaus amžiaus ir lyčių individų paplito nepasitenkinimas savo kūnu, nesveika mityba ir plastinės operacijos (OʼDea, 2007; Ogden J, 2010).
Mūsų tyrimų duomenimis, labiausiai mergaičių nemėgstamos jų kūno dalys yra liemuo (22–35 proc.), klubai (27–38 proc.), šlaunys (28–45 proc.) – visos nepatenkintos mergaitės pageidavo mažesnių atitinkamos kūno dalies apimčių. Be to, kūno matmenų, funkcinių parametrų, kūno įvaizdžio ir savęs vertinimo klasterinė analizė parodė, kad mergaitėms kūno parametrai ir savęs vertinimas glaudžiai siejasi (berniukams tokio stipraus ryšio nenustatėme). Net ir normalaus svorio mergaitės dažniausiai (daugiau nei 50 proc.) ir net 5–10 proc. liesų merginų mano esančios per stambios. Tai siejasi ir su valgymo sutrikimais (Kelly ir kt., 2014; Mustada, 2015).
Kūno įvaizdžio globalizacija
Visuomenės spaudimas turėti liekną kūną didėja nepaisant tam tikrų geografinių, etninių ir socialinių bei ekonominių kūno sukimo skirtumų (Afrikos ir Azijos visuomenės žavisi apkūnesniu ir apvalesnių formų moters kūnu nei Vakarų kultūra, tačiau dėl globalizacijos procesų šis idealas pradeda kisti (Hatami ir kt., 2015). Net ankstyvoje paauglystėje vaikai yra nepagrįstai susirūpinę savo kūnu: žaislų pramonė kuria nerealias vyro ir moters kūno formas turinčias lėles ir žaidimų figūrėles (lėlė Barbė, Kenas, Betmenas), formuojančias kūno įvaizdį dar ikimokykliniu laikotarpiu (infantilių proporcijų lėlė buvo pakeista subrendusia lėle Barbe, turinčia ypač ilgas kojas, ploną liemenį ir dideles krūtis). Lėlė Barbė vis dar tebėra tobulas idealios moters modelis. Subrendusios mergaitės turi atrodyti panašiai, be to, jos anksti išmoksta, kad jų kūnai gali turėti didelę vertę: kažkodėl mergaitės nustoja tikėti savo protų ir kūnų galia, identifikuojančia jų individualų grožį, ir lėlė Barbė užima atsiradusią tuštumą… Jeigu neatrodai kaip Barbė, tuomet nepritampi (Edut, 2008). Įdomu tai, kad dauguma motinų verčia savo dukteris atrodyti taip, kaip pačios norėtų atrodyti, darydamos didelę įtaką mergaičių kūno suvokimui. Beje, berniukams siūlomos supermeno figūrėlės, turinčios stiprų, iškilių formų kūną, su puikiai išvystytu pilvo presu, plačia krūtine, stambiais pečiais ir kojomis (Newman and Cobb, 2000).
Apibendrinimas ir išvados
- Skirtingų tyrimų duomenimis, 30–80 proc. mergaičių ir 20–40 proc. berniukų yra nepatenkinti savo kūno dydžiu ir forma.
- Bręstant išryškėja lytiniai skirtumai, keičiasi kūno įvaizdis:
– mergaitės trokšta turėti liaunus kūnus, o berniukai vis dar teikia pirmenybę masyviam kūno sudėjimui. Nepaisant to, pastaruoju metu liekno kūno įvaizdis po truputį pradeda įsivyrauti ir tarp jaunų vaikinų;
– mergaitės yra ypač nepatenkintos moteriškais savo kūno išlinkimais – šlaunimis, klubais ir liemeniu. Berniukai dažniausiai nemėgsta pečių,krūtinės ir galūnių (nori stambesnių).
- Bendraamžių ir ypač žiniasklaidos nuomonė gali turėti įtakos individo kūno dydžiui ir formai. Kūno įvaizdžio globalizacija akivaizdi daugelyje geografinių pasaulio regionų.
- Net labai jauni vaikai nepagrįstai kremtasi dėl kūno dydžio ir formos, o lieknos mergaitės ir moterys trokšta dar labiau sulieknėti, dėl to didėja žalingo elgesio ir valgymo sutrikimų rizika.
- Siekiant, kad vaikai susidarytų teisingą nuomonę apie savo kūną ir gebėtų kritiškai vertinti žiniasklaidos pateikiamą informaciją, itin svarbu skatinti sveiką kūno įvaizdį jau tarp mažų vaikų.
Prof. Janina Tutkuvienė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra
Žurnalo INTERNISTAS priedas GINEKOLOGIJOS AKTUALIJOS, 2016m., Nr.1
