Mūšis dėl košės

Kartais atrodo, kad vaikai skirstomi į dvi grupes: tuos, kurie gerai valgo ir kurie išvis ,,nieko” nevalgo. Na, neskaitant saldainių, sausainių ar kitų gardėsių. Pastarųjų mamos bėgioja mažam užsispyrėliui iš paskos ragindamos suvaldyti dar bent vieną kąsnelį. Bent jau už šuniuką, jei už mamytę nenori. Apie nevalgius vaikus kalbamės su vaikų ir paauglių psichiatre Goda Bačiene.

Atšalusi košė

Paprastai mažylis nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų valgo tada, kai išalksta. ,,Tačiau kūdikio maitinimas mamai reiškia dar ir išsipildžiusį moteriškumą”, - sako psichiatrė G.Bačienė. Jei mama yra rami ir savimi pasitiki, dažniausiai dėl mažiuko nevalgymo nekyla jokių problemų. Kartais net visai mažas kūdikis praleidžia maitinimą, nes naktį gėrė daugiau pienuko ir paprasčiausiai nėra alkanas arba jo toks organizmas, kad valgo mažiau nei parašyta knygose. Tačiau kai kurios, ypač savimi nepasitikinčios moterys jaučiasi blogomis motinomis, jei jų atžalėlė atsisakė valgyti. Tada užverda nesąmoninga kova, noras įrodyti pačiai sau, kad yra gera mama. Psichiatrė G.Bačienė sako, kad neretai patys tėvai sąmonigai nesuvokia, kad namuose jau prasidėjo konfliktas su atžalėle. Mamos neįsiklauso į mažylio norus ir sako: vaikas juk turi valgyti, kaip palikti jį nevalgiusi?. Ir negali pakelti vidinės įtampos jei mažylis lieka alkanas. Tačiau sveikai mąstant, kas gi gali atsitikti, jei jis liks be pietų ar pusryčių, galų gale tai juk jo paties pasirinkimas. Loreta sako, kad ją apimdavo pyktis, kai sūnelis atsisakydavo valgyti. - ,,Aš tikrai susinervindavau, kai pripirkdavau šviežių daržovių, jas virdavau, pertrindavau, o Simukas net neparagaudavo”, - prisimena Loreta. ,,Pykstančias mamas galima suprasti, juk daržovių košės paruošimas atima daug laiko ir pasidaro taip gaila savęs, su didžiausia meile ruošiančios kuo skanesnį maistą, kuris lieka aušti ant stalo”, - sako psichiatrė G.Bačienė.

Nei alkanas nei sotus

Ne kartą teko girdėti, kad vaikus tenka vaikytis po visą butą, kad tik įkištum šaukštelį košės. Mama Renata pasakoja, kad sūnelio maitinimas jai kainuoja daug nervų. Pirmą šaukštelį jis suvalgo sėdėdamas savo kėdutėje, antrą tupėdamas po stalu, trečią užsirioglinęs ant palangės, ketvirtą spintoje ir t.t - Kas būna, jei nesivaiko jo po visą butą? – Jurgutis lieka išvis nevalgęs, - sako Renata. Jurgita taip pat sakosi daug vargo turinti su savo dukrele, kuri slepiasi po stalu vos išgirdusi lėkščių tarškėjimą. Ji buvo nuėjusi pas gydytoją, kuri patarė nesiūlyti maisto tol, kol dukrytė pati paprašys. Ir ką manote? Tris dienas mergaitė tik gėrė sultis, bet nieko nevalgė. Galų gale baigėsi Jurgitos kantrybė ir mažylė kaip ir anksčiau buvo maitinama per prievartą. Matyt, turėjo daugiau kantrybės už savo mamą. ,,Jei vaikas yra maitinamas ištisą dieną be jokios tvarkos, jis praranda alkio pojūtį, susimaišo sotumo ir alkio jausmai”, - sako psichiatrė G.Bačienė. Su dviejų trijų metų vaiku kovoti yra labai sunku, nes jis gali griūti ant žemės, spjaudytis, kandžiotis, rėkti, daužyti galvą į sieną. Dažnai būna taip, kad jei mažylis supyksta, tėvai nesusitaiko su juo, o bando prisitaikyti, nusileisti ir kaip nors nejučiom jį primaitinti, pavyzdžiui, kai per televizorių žiūri mėgstamą laidelę ar spokso pro langą. Lyg ir netyčiom, prieš valią. Konfliktas, prasidėjęs nuo maitinimo gali suvelti visą dienotvarkę ir smarkiai apgadinti tėvų ir mažylio santykius. ,,Tokios kovos paprastai baigiasi arba vaiko dideliais pykčio priepuoliais arba atvirkščiai, mažylis tampa apatiškas, nedrįsta ko nors paklausit, nes bijo”, - sako psichiatrė G.Bačinenė. Tačiau kartais nevalgymas yra tik epizodas, nes mamos intuityviai nujaučia kaip elgtis, kad atsistatytų apetitas. Arba, pavyzdžiui, mažylis iškeliauja į darželį ir ramiausiai valgo kartu su kitais vaikais.

Prieraišumas duonai

Kartais mažyliai šmirinėdami po namus suvalgo tai saldainiuką, tai pyragėlį, tai bandelę ir vėliau nebenori pietų, o mamai atrodo, kad atžalėlė išvis nieko burnoj neturėjo. Bet būna ir taip, kad nevalgo praktiškai nieko, išskyrus vieną ar kelis produktus. Psichiatrė G.Bačienė prisimena berniuką, patekusį į ligoninę dėl mitybos sutrikimo. Jis valgydavo tik duoną, daugiau nieko nebuvo galima įpiršti. Berniukas be jos negalėjo gyventi net ir ligoninėje, nes įlipo pro langą į virtuvę tam, kad nugvelbtų riekelę duonos. Psichiatrė G.Bačienė sako, kad būna vaikų tiesiog išrankių maistui, jie nevalgo tų produktų, kurių nemėgsta arba intuityviai atsisako tų, kuriems yra alergiški. Paprastai valgo mėsą, o palieka bulves arba atvirkščiai, tarsi žinodami, kad tai sveikiau. O mamos, močiutės, auklės užsispyrusios bando ,,įkišti” ir tą, ir tą. Ir nenurimsta, kol lėkštė nebūna tuščia. Būna ir taip, kad vaikas bijo kokio nors produkto, nes buvo juo paspringęs. Tačiau kartais išrankumas byloja apie nekokius tėvų ir vaiko santykius. Kiekvienas mažylis maždaug iki penkerių metų amžiaus prisiriša prie mamos, tėčio ar tarkim auklės. Tačiau jei su tėvais bendraudamas jaučiasi nesuprastas, neišklausytas, gali prisirišti pavyzdžiui, prie prie pieno buteliuko ar duonos riekelės. Kai kurie net iki mokyklinio amžiaus negali atsisakyti pieno buteliuko ir jei tik susinervina, jiems būtinai reikia mamos arba pieno. Stovi pasimetę, išpūtę akytes ir šaukia: mamos, pieno, mamos, pieno... ,,Tokių vaikų maistas būna labai vienodas. Kartais tik iki dešimties produktų , - sako psichiatrė G.Bačienė. – Ir nepaprastai sunku yra praplėsti meniu”. Vaikučiui, išaugusiam iš kūdikystės amžiaus jau nebepakanka vien tik košių ar pieno. Tačiau valgydamas vienodą, kasdien tą patį maistą jis jaučiasi saugus.

Noriu pats

Maždaug dvejų metukų pyplys labai nori būti savarankiškas. Jis nori pats rengtis, pats eiti, lipti, valgyti ir mėgautis tuo, jog tai sugeba. Mažylis ne tik nori daryti pats, bet taip, kaip jam patinka, todėl nepriima kitų pagalbos. Psichiatrė G.Bačienė sako, kad tėvai turėtų sustiprintį šį vaikučio norą būti savarankišku ir padėti jam kaip nors neryškiai, kad nedingtų žinojimas: aš pats tai padariau. Tačiau ne visos mamos leidžia savo mažyliams valgyti savarankiškai. Vieni pypliukai su tuo susitaiko ir sėdi apsiausti seilinukais, nuleidę rankas ir išsižiodami pagal komandą. Bet yra vaikų, kurie nė už ką nesileidžia mamos maitinami. Jie spjaudosi, pyksta arba išvis atsisako valgyti. Ir užverda karas. Mažylis nori pats, o mama kuo švariau, kuo tvarkingiau ar jos supratimu teisingiau. Mama bėgioja iš paskos su šaukšteliu, o mažius nevalgo. Mama galvoja: na palauk, išalksi ir vis tiek paprašysi. O kai šis išalksta dar pasišaipo: ,,matai, jau užsimanei valgyti”, taip dar labiau sustiprindamos priešiškumą. ,,Ankstyvieji maitinimosi įpročiau turi įtakos vėlesniam gyvenimui”, - sako psichiatrė G.Bačienė. Todėl mažiukui labai svarbu ir laiku pavalgyti, ir laiku paragauti naujų produktų. Netvarkingas valgymas ankstyvoje vaikystėje vėliau gali virsti nutukimu, bulimija ar kitais sutrikimais. Psichiatrė G.Bačienė sako, kad tik pagimdžiusios vaikutį, turime po truputėlį pratintis prie minties, kad jis pamažu savarankiškėja, kad turi ir savo vidinius poreikius ir, kad nors ir esame jo mama, tikrai ne viską žinome apie savo kūdikį. Vaikai labai prisirišę prie mamos dažniausiai su ja pykstasi, tačiau kartu be jos negali būti, nes jaučiasi nesaugūs.

Ilgas kelias į normalią mitybą

Psichiatrė G.Bačienė sako, kad vaikai labai greit išmoksta manipuliuoti tėvais. Kuo guvesnis vaikas, tuo lengviau sugeba apsukti mamytę aplink savo pirščiuką ir išsireikalauti ar nugvelbti tą kąsnelį, kuris jį domina. Jei mažylis jau išmoko aplandžioti kampus ir pasisotinti sausainiais, saldainiais ar iš tėvų lėkštės, situaciją pakeisti nėra lengva. Mažyliui juk nepasakysi: ,,ei tu, pradėk pagaliau normaliai valgyti”. Tą padaryti gali tik mama, ar kuris nors kitas šeimos narys. ,,Pirmiausia reikia, kad tėvai norėtų tą padaryti, - sako psichiatrė G.Bačienė. – Maitinimosi režimo atstatymas yra ilgas ir sudėtingas procesas tiek tėvams, tiek vaikui”. Būtina nusiteikti, kad mažylis priešinsis, verks ir bus nelengva atsispirti jo ašaroms. Pirmiasia tėvai turėtų nepasiduoti mažylio provokacijoms ir neduoti jam nieko tarp maitinimų (nei obuoliuko, nei duonytės) išskyrus nesaldintą virintą vandenį ar nesaldintą arbatą troškuliui numalšinti. Šito principo reikia laikytis labai griežtai visiems, net ir močiutei, kuriai spaus širdį, kad vaikas ,,badauja”. Psichiatrė G.Bačienė pataria pirmiausia gaminti maistą iš tų produktų, kurie mažyliui labiausiai patinka. Labai svarbus yra ir ritualo sukūrimas. Kai mažylis pribunda, nereikia pulti iškart su lekšte ir šaukštu, tegul jis pažaidžia ir išalksta. Jei napavalgė, tegul, pavalgys kitą kartą. ,,Iki maitinimo režimo įvedimo labai svarbu yra sureguliuoti tėvų ir vaikų santykius”, - sako psichiatrė G.Bačienė. Pasirodo, kova tarp jų labiausiai atsiskleidžia per žaidimą, todėl neretai pirmiausiai taisomi bendravimo santykiai, stebint, kaip mama su mažyliu žaidžia, o tik vėliau mityba. Jei konfliktas jau yra, negalima jo dar užaštrinti. Būtina skirti vaikui daugiau dėmesio tada, kai jis geras. Nes viena iš klaidų yra ta, kad vaikutį pastebime tik tada, kai jis nevalgo, o kai tyliai žaidžia, jo tarsi nematome. Todėl, atsisakydamas valgyti jis sulaukia tėvų dėmesio. Kai tėvai pagiria, pastebi, koks jis šaunuolis, per kelias savaites mažiuko širdutė suminkštėja ir jis nori dar ir dar būti geras. Tada ir yra pats geriausias laikas keisti mitybos įpročius.

Patarimai:

- nepykite nei ant vaiko, nei ant savęs, jei šis atsisakė kurio nors maitinimo,
- nesivaikykite mažiuko po visus namus su šaukšteliu košės, leiskite pajusti, ką reiškia išalkti,
- jei vaikas blogai valgo, paskaičiuokite, kiek sausainių ar kitų skanėstų per dieną suvalgo, galbūt jis jais pasisotina,
- leiskite valgyti savarankiškai, tegul pajunta džiaugsmą valgyti pačiam,
- neverskite valgyti to, kas jam neskanu, juk ir mes suaugusieji ne viską valgome,
- skirkite mažiukui daugiau laiko, pažaiskite su juo, pagirkite,
- pasistenkite įsiklausykite į mažylio norus, galbūt jis nevalgo, nes jaučiasi nesuprastas.

Vaiva Grigaitienė

Šaltinis | Dietinis gydymas bendrojoje praktikoje | Gydytoja dietologė Jūratė Dobrovolskienė