Renkantis drabužius, kaip ir renkantis maistą, vis svarbesniu kriterijumi tampa ekologiškumas, natūralumas ir poveikis sveikatai. Tačiau ne visada šios sąvokos yra teisingos. Kas gi yra ekologiški arba natūralūs drabužiai? Audiniai, kuriuos drąsiai galime vadinti ekologiškais ir sveikais, gaminami iš lino, vilnos, šilko, kanapių pluošto, medvilnės, bambuko. Labai svarbu tai, kad audiniams naudojami augalai (kanapės, linai, medvilnė) būtų auginami natūraliai, be jokių chemikalų. Lygiai taip pat chemikalai nepageidaujami ir apdirbant šias medžiagas, o dažomi jie tik natūraliais dažais. Tačiau ar tikrai pasirinkę 100% medvilninius marškinėlius gauname tą rezultatą, kurio tikimės – saugome sveikatą?



Visų pirma natūralūs drabužiai leidžia kūnui kvėpuoti, medvilniniai ar lininiai puikiai tinka vasarą, taip pat – apatiniams drabužiams, o natūrali vilna nepakeičiama šaltomis žiemomis. Ekologiškiems ir natūraliems audiniams apdoroti nenaudojami kenksmingi chemikalai. O sintetiniams naudojami audiniai, gaminami iš naftos produktų, pavojingų ir gamtai, ir žmogui, tokių kaip akrilas, nailonas, poliamidas ir t.t.

Žiemą jau nuo senų laikų renkamės ne tik vilnonius megztinius, bet ir šlepetes, antklodes. Vilna galbūt nėra pats švelniausias audinys, tačiau leidžia odai kvėpuoti. Natūrali vilna išgaunama paprasčiausiai apkirpus avis. Ekologiška vilna galima vadinti ne tik neapdirbtą, bet ir tą, kuri gaunama sąžiningai ir humaniškai auginant avis.

Linas ir medvilnė – dažniausiai naudojami ir daugelio pamėgti renkantis apatinius drabužius. Tačiau jei norite, kad jie išties būtų saugūs ir kokybiški, pirkite pagamintus tik iš organinės medvilnės. Šios medvilnės auginimui nenaudojami pesticidai, ji renkama rankomis, jai nenaudojami balikliai, be to, jau auginama ir žalios bei rudos spalvos medvilnė, tad jos nebereikia dažyti. Lygiai taip pat be chemikalų turėtų būti auginamas ir linas, iš kurio pluošto gaminami vasarą itin pamėgti marškiniai, kelnės, suknelės.

Šilkas yra vienas įdomiausių ir unikaliausių gyvulinės kilmės pluoštų. Verpalai gaunami iš šilkverpių drugių lėliukių. Jis prabangiai atrodo, pasižymi labai geromis higieninėmis savybėmis, nesielektrina, yra stiprus ir tamprus, atsparus mikroorganizmams. Išsiskiria geru higroskopiškumu ir mažu šilumos laidumu. Ne veltui sakoma, kad su šilko rūbais žmogus visada jaučiasi gerai: šiltą dieną jie skleidžia vėsą, kūnas lengvai kvėpuoja, o vėsią dieną – šildo. Šilke esantis sericinas (šilko klijai) turi gydomąjį poveikį jautriai ir sudirgusiai odai, ypač patinka vaikų jautriai odelei. Dar senovėje žmonės pastebėjo, kad šilkas tinka sergant alergija, reaumatizmu, turint pragulų ar kitokių medžiagų apykaitos sutrikimų.

Šalia šių labiausiai paplitusių natūralių audinių, išbandykite ir bambuko audinius. Iš jų pagaminti drabužiai ar patalynė ekologiški ne tik todėl, kad šie augalai itin greit atsinaujina, tačiau ir todėl, kad leidžia odai kvėpuoti, yra minkšti, sugeria drėgmę, netgi turi antibakterinių savybių.

Prieš

Svarbu žinoti tai, kad netgi iš pažiūros natūraliai ir sveikai skambantys pavadinimai „medvilnė“ ar „vilna“ gali būti apgaulingi, tad rinktis reikia atidžiai. Galbūt teko pastebėti, jog kartais, apsirengus kokį nors drabužį, pradeda niežėti visą kūną? Dėl to kalti juose esantys alergenai. Jų gali būti net ir, pvz., medvilniniuose, tačiau cheminiais dažais dažytuose drabužiuose.

Didžiausių pavojų kelia audinių dažai. Europos Sąjungos valstybėse ribojamas kai kurių chemikalų naudojimas, taip pat sudarytas sąrašas audinių dažų, kurie dažniausiai sukelia alergiją – juos naudoti draudžiama. Tačiau daugybė kitų (kol kas leistinų) lieka audinyje, negana to – apie juos nieko nesužinome, nes jų neprivalu skelbti drabužio etiketėje.

Medvilnės auginimas labai kenkia mūsų ekosistemai. Štai, tarkim, iki 1960 m. Aralo jūros plotas buvo 66000 kv. km, per metus buvo sugaunama 40 000 t žuvies, o aplink besidriekiančios pelkės užėmė 550 000 ha plotą. Kai Sovietų Sąjunga šį regioną pavertė medvilnės auginimo zona, 95 proc. pelkių virto dykuma, 50 aplinkinių ežerų išdžiūvo, o Aralo jūra sumažėjo dvigubai.

Neapsigaukite – akinamai balti drabužiai taip pat nėra natūralūs, kadangi šiai spalvai išgauti naudojami balikliai. O štai tam, kad drabužiai nesiglamžytų, ilgai nebluktų, gamintojai naudoja formaldehidą, kuris gali sukelti dermatitą, dirgina kvėpavimo takus ir t.t.

Gamintojai vilnos gaminiams naudoja ir specialias chemines priemones, kurios apsaugo ją nuo vėlimosi, kandžių, tačiau tuo pat metu tokiais savo veiksmais kelia pavojų sveikatai. Chemiškai apdorota vilna nesivelia, nes jos plaušeliai yra apgaubiami dirbtinės dervos plėvele. Apdorojus vilną eulanu, pakinta jos baltymų struktūra, todėl kandys ir kiti vabalai jos neėda. Bet tada ji jau nebėra mūsų „antroji oda“, ir su oda liečiasi nebe vilna, o derva. Vilna supanašėja su sintetiniu pluoštu, o jos neįkainojamas poveikis odai, medžiagų apykaitai ir visam organizmui prarandamas.

Apie šilką - deja, šilkas yra vienas silpniausių natūralių pluoštų. Ir verta žinoti, kad jis praleidžia ultravioletinius spindulius. Taigi net vilkint palaidinę ilgomis rankovėmis galima įdegti. Nepaisant natūralios kilmės ir puikių savybių, ekologišku šį audinį pavadinti sunku – norint jį išgauti, siūlus gaminantys šilkverpiai yra nužudomi karštu vandeniu arba karštu oru. Pusei kilogramo šilko pagaminti prireikia apie 2500 kokonų.

Natūralūs drabužiai – sveikiau?