Nedrąsus vaikas. Kaip jam padėti

Nedrąsių vaikų būna gana daug. Įprastoje erdvėje trykštantys sąmoju, išradingumu, atsidūrę tarp svetimų, jie visiškai kitokie: nepaleidžia tėvelių rankos,net trumpam nepasilieka su bendraamžiais,bijo net pasisveikinti su tėvelių pažįstamais...Tai tyleniai, bailiukai... – tokiais ir panašiais epitetais apibūdinami mažyliai, nepajėgiantys nugalėti aplinkos baimę.Tokių vaikų tėveliai grupės ar klasės susirinkimuose girdi tik pagyrimus: jų mažylis nekelia auklėtojoms jokių problemų – yra tylus, paslaugus, pavyzdingas. Bet šis kultūringas vaikas dažnai širdutėje slepia skaudžius savo išgyvenimus - dėl savo įgimto per didelio jautrumo jam sunku susirasti draugų, sunku bendrauti su aplinkiniais.

Nedrąsūs vaikai ilgai jaučia nepilnavertiškumo kompleksą, trukdantį jiems atskleisti savo gebėjimus,išbandyti save.Ilgainiui nepasitikėjimas savo jėgomis gali atsiliepti mokslui, karjerai, šeimyniniam gyvenimui. Labai žemas savęs vertinimas trukdo jiems vystyti gebėjimus.

Laimei, daugelis vaikų , bėgant metams, savo nedrąsumą, nepasitikėjimą savo jėgomis įveikia.Bet buvę tyleniai ,prisimindami savo vaikystėje išgyventus jausmus,apgailestauja, kad ši jų būsena neleido būti laimingiems: jie neturėjo draugų, kai kurių bendraamžių buvo išjuokiami, nemokėję apginti savęs.

Tokiems ypač jautriems vaikams turi padėti suaugusieji.Ir kuo anksčiau, tuo geriau. Psichologai nurodo tokios būsenos atsiradimo dvi priežastis – kai kurių nedrąsa būna paveldėta iš tėvelių,kiti ją įgyja susiklosčius tam tikrom aplinkybėm.

Kartą pradinių klasių mokytoja sunerimo dėl Dalytės klausos – į užduodamus klausimus mergaitė neatsakinėdavo. Mokytojai atrodė, kad antrokėlė jų neišgirsta.Tiesa, tekstą ji skaitė gana gerai, taisyklingai tardama garsus, bet jį atpasakodavo labai nerišliai, neraiškiai.Mokytoja, pasitarusi su psichologu, nustatė mergaitės atsilikimo priežastį – ji bijojo kalbėti girdint visai klasei.Patyrinėjus Dalytės elgesį, išaiškėjo jos nedrąsa bendraujant ir su klasės draugais: ji niekada neprisijungdavo prie žaidžiančių, nelankė būrelių. Mokytoja vylėsi, kad vyresnėse klasėse ji ,,išaugs“ savo bėdą.Tačiau ir penktoje klasėje Dalytės charakteris nepasikeitė. Psichologas, įsigilinęs į mergaitės gyvenimo sąlygas, jos šeimos klimatą, nustatė kelias priežastis, vertusias mergaitę užsidaryti savame pasaulyje.Pašalinus jas, mergaitė atgavo dvasinę pusiausvyrą, pradėjo bendrauti su kitais.

KOKIOS PRIEŽASTYS FORMUOJA VAIKO NEPASITIKĖJIMĄ SAVO JĖGOMIS?

Prigimtis.
Dažniausiai bent vienam tėveliui būdingas padidintas jautrumas arba sociofobija.Tad nesistebėkite savo vaikučio nedrąsa.

Išgyventi stresai. Užsisklęsti savyje vaikas gali po patirto streso: po viešo pažeminimo, gyvenamosios vietos, darželio, mokyklos pakeitimo, po skaudžių tėvų skyrybų.

Netinkamas auklėjimas šeimoje. Vaiką labai negatyviai veikia tėvų kritika, moralizavimas, ypač stebint svetimiems.Labai griežtai kontroliuodami vaiko elgesį, tėvai reikalauja tik beatodairiško paklusnumo, visiškai ignoruodami vaiko norus, užmiršdami jį pagirti, ,,priglausti“.

Patyčios mokykloje.Jeigu mokykloje( klasėje) kuriama atmosfera, kurioje leidžiama lyderiauti grupelei vaikų, kenčia ,,tyleniai“, iš kurių dažniausiai pradeda tyčiotis ,,galingieji“.Netiesiogiai prie žeminimo prisideda ir mokytoja, viešai aptarinėdama ,,tylenių“ nesėkmes, lygindama jų įvertinimus su kitų mokinių pasiekimais.

KAIP PADĖTI NEDRĄSIAM VAIKUI?

Pakalbėkite apie savo vaikystėje išgyventą baimės būseną.
Tyrimų rzultatai nurodo, kad net 50% suaugusiųjų laiko save nedrąsiais, tačiau šią savybę jie įveikia, nes reikia bendrauti su kitais, atlikti įvairius oficialius pavedimus ir t.t.Tėveliai turėtų nuoširdžiai prisipažinti vaikui, kad vaikystėje jie išgyveno panašius jausmus, bet palaipsniui įveikė baimę.Reikėtų prisiminti vaikystės epizodus, iliustruojančius baimės nugalėjimą.

Parodykite savo norą padėti vaikui. Nugalėti savo baimę vaikui padeda tikslingas ir nuoširdus tėvų pokalbis su juo.Papasakokite,kokias vidines kančias patirdavote vaikystėje siunčiamas pas kaimyną, kaip jums būdavo sunku bendrauti su svetimais žmonėmis. Net ir dabar, atlikdamas kai kuriuo pavedimus įstaigoje,jūs turite nugalėti savo baimę, įveikti save.Šitokie pokalbiai su vaiku leis jam atverti savo širdelę, aptarti iškilusias problemas.

Su vaiku aptarkite bendravimo su aplinkiniais naudą. Bendraudami su mažyliu, konkrečiais pavyzdžiais įrodykite, kaip jam padės baimės nugalėjimas: išdrįsęs kalbėtis žaidimų aikštelėje su berniukais, jis įgis naujų draugų, pakalbinus ir pasiūlius žaisti drauge su jos atsinešta lėlyte, tikriausiai bus dėkinga grupės draugė ir t.t.Pasakokite apie save vaikystėje, kaip jums įvairiose situacijose pavyko įveikti baimę.

Neprilipinkite vaikui nedrąsuolio etiketės. Su vaiku reikia nuolat kalbėti apie tai, kad jis pajėgus įveikti savo nedrąsumą, kad tai tik laikina jo būsena. Jokiu būdu jo paties nevadinkime tyleniu, bailiuku, bijančiu svetimų...Ypač girdint kitiems.Teigdami: ,,Jis labai nedrąsus“, ,,Jis mūsų bailiukas“,jūs tarsi užprogramuojate savo vaiko elgesį.

Žaiskite žaidimus,padedančius įveikti baimę. Sukurkite situaciją, kurioje, tarkim, bailusis zuikutis turi nugalėti baimę ir prakalbinti kitus žvėrelius. Tegu vaikutis pats sugalvoja, kokiu būdu zuikutis išspręs savo problemą.

Nurodykite konkretų tikslą. Psichologai rekomenduoja nedrąsiam vaikučiui skirti konkrečią užduotį.Pavyzdžiui, pristatyti klasei perskaitytą knygą,pasiūlyti draugams žaisti įdomų žaidimą arba prisijungti prie jų.Nebijoti aktyviai dalyvauti pamokoje, kelti ranką, paklausti mokytojo.Tėvai galėtų specialiame kalendoriuje pasižymėti pastabas apie užduočių atlikimą.

Džiaukitės kiekvienu vaiko laimėjimu. Nors mažiausios vaiko pastangos turėtų sulaukti pagyrimo ir net mažyčių dovanėlių: nueikite su juo į kiną, kavinę, nupirkite gardumynų – apdovanokite tuo, kas vaiką padarytų laimingą.Jokiu būdu nesmerkite mažylio, jei jam nepavyko įveikti baimės – kitą kartą tikrai pasiseks.

Stebėkite savo vaikutį: jeigu jokie išbandyti metodai nepadeda , reikėtų kreiptis į psichologą, turintį patirtį dirbant su tokiais vaikučiais.

Vaikų baimę galima įveikti visai komandai dirbant išvien: apie jo būseną turėtų galvoti ir specialistas, ir tėveliai, ir kiti šeimos nariai.Norint, kad vaikutis būtų laimingas, reikia kiek galima daugiau bendrauti su mažyliu, jam padėti.

Marija Eimanienė