„Nepatogus“ vaikas


Donata Baniūnienė 2007-07-25

Vadinti vaiką hiperaktyviu pastaruoju metu tapo savita mada. Strikinėja lauke mažylis, besigainiodamas baltasparnį drugelį, jau, žiūrėk, mama ir vadina jį hiperaktyviu. Arba nemiega pietų miego tiek, kiek rekomenduoja „protingos“ knygos, jau, žiūrėk, ir prilipdo kūdikėliui etiketę - hiperaktyvus. Stop, stop ir dar kartelį stop! Hiperaktyvumas yra diagnozė, įrašyta vaiko ligos istorijoje. Tai rimtas elgesio sutrikimas, kuris, deja, ne visada yra „išaugamas“. Patirtimi apie tokį „nepatogų“ kitiems vaiką su mūsų žurnalu dalijasi Renata Skruolienė - tėvų, auginančių hiperaktyvius vaikus, draugijos pirmininkė.Aktyvuolis mamos pilve Trys sūnūs ir dvi dukterys - tai didžiausias vilnietės Renatos Skruolienės turtas. Ir vargas. Mat du vaikai iš penkių - hiperaktyvūs. Tiesa, diagnozė „Dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas“ patvirtinta tik vienam jų - keturiolikmečiui Eigirdui. Jaunėliui Eimantui tik įtariama. Apie hiperaktyvumą iki šiol sklando daug mitų vien todėl, kad tai gana naujas ir ne iki galo ištirtas psichikos sutrikimas. Hiperaktyvumas įtariamas, kai vaikui būdingi bent aštuoni iš žemiau išvardytų požymių, stebimi ne mažiau kaip pusė metų įvairiomis aplinkybėmis (pvz., darželyje ir namuose),ir bent vienas jų pastebėtas vaikui iki 7 m. Tai: • Vaikas dažnai plačiai gestikuliuoja rankomis, nenustygsta, rangosi kėdėje, judina kojas.• Sunkiai išsėdi ilgesnį laiką, kai to reikalaujama. • Lengvai išsiblaško nuo pašalinių dirgiklių. • Nesilaiko taisyklių, nesusikaupia žaidžiant grupinius žaidimus, sunkiai sulaukia savo eilės ir pan. • Atsako į klausimus tuoj pat, nelaukdamas klausimo pabaigos. • Dažnai nebaigia pradėto darbo. • Sunkiai sukaupia dėmesį atliekant tam tikras užduotis ar žaidžiant. • Nesugeba žaisti tyliai. • Pernelyg daug kalba. • Dažnai kišasi ir trukdo kitiems. • Atrodo, kad neklauso ir negirdi, kas jam sakoma. • Dažnai pameta daiktus, nežino, kur jų ieškoti. Neretai imasi fiziškai pavojingos veiklos, nors ir kokie padariniai būtų. Taip sako specialistai, na, o mūsų pašnekovė tokius vaikus apibūdina trumpai drūtai: „Jie netelpa savyje“. Neįtikėtina, bet dar besilaukdama moteris pastebėjo, kad Eigirdas neįprastai judrus. Mažylis buvo toks aktyvuolis, kad bumsėjo ir spardėsi mamos pilvelyje nuo ryto iki vakaro, neduodamas mamai pailsėti. „Labai dažnai hiperaktyvūs vaikai turi mitybos bėdų, pvz., nejaučia saiko valgydami. Mano naujagimis valgė tiek daug, jog bijojau, kad nepersivalgytų. Tokie vaikai labai „karšti“, viską daro labai greitai. Būdavo, sėdi maniškis ir rankų pirštais kažką beldžia, čiupinėja, nerimsta. Paimu už rankos, o jis pradeda sukiotis visu kūnu. Jie neturi ir gėdos ar baimės jausmo. Štai eina Eigirdas per neužšalusią Nerį, tikrindamas, įveiks ar ne“, - skaudžia patirtimi dalijasi Renata Skruolienė. Prieš patvirtinant diagnozę vilnietės sūnus buvo stebimas ir tiriamas Vaiko raidos centre. Neretai hiperaktyvūs vaikai gydomi psichotropiniais vaistais. Renata Skruolienė sako, kad visada norėjusi apsieiti be jų, nes vartodamas vaistus sūnus apsiblausdavo ir tapdavo apatiškas. Purvinų batų problema Jeigu pastebėjote, kad jūsų vaikas kitoks, pirmoji pagalba jums ir jam - kuo greičiau mokytis gyventi kitaip. Renata Skruolienė sako, kad labai svarbu tokiam vaikui nustatyti ribas, taip jis jausis saugus. Panašiai kaip cirke meška dresuodama: daugelis dalykų, kurie mums atrodo savaime suprantami (o hiperaktyviukui - ne), vaikui turi tapti įgūdžiu. Štai kartą Renata užtiko sūnų prie televizoriaus, kojas su batais jis buvo užsikėlęs ant fotelio. Moteris susinervino ir užriko: „Kam purvini fotelį? Ar nematai, ką darai?“ Jokios reakcijos. Kai išsiliejusi moteris ištarė: „Nukelk greitai kojas“, berniukas naiviai nusistebėjo: „Nukelti? Tai reikėjo iš karto taip sakyti“. Hiperaktyvuoliui labai svarbu tiesiai sakyti, ko iš jo nori. Ir pastebėti net mažiausią jo gerą poelgį ar pastangas, už tai pagirti. Tam tinka trumpos sutartys, kurias išbandė ir Renata. Pavyzdžiui, norėdama, kad vaikas nebėgtų iš pamokų, sudarai su juo sutartį, kurią įvykdęs vaikas apdovanojamas. „Žymėdavau sūnaus savaites: kad savaitė būtų gera, leisdavau jam tris dienas būti „blogam“, o keturias - „geram“. Įdomiausia, kad pirmas tris dienas jis elgdavosi blogai, o kitas keturias žūtbūt norėdavo būti geras, rinkdavo pliusus“, - sako daugiavaikė mama. Užburtas ratas Visai neseniai Renatos vadovaujama hiperaktyvių vaikų tėvų draugija gynė vieno šešiamečio teises: Vilniaus vaikų darželis norėjo atsikratyti „nepatoguolio“. Tėvai rašė raštus darželio vedėjai, kad nenori tokio vaiko grupėje. Draugija kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos kontrolierę ir bendromis jėgomis gaisras buvo užgesintas. Vaikas liko darželyje, nes juk atsikračius vieno hiperaktyvuolio problema nėra išsprendžiama. Tik bendras tėvų, pedagogų ir psichologų darbas gali padėti visiems jaustis geriau. Panaši padėtis Renatai Skruolienei pažįstama iki skausmo. Kai jos jaunėlis buvo pirmokas, bendraklasių tėvai irgi rašė raštus, prašė išmesti iš klasės sūnų. Mokytoja buvo taip priešiškai nusiteikusi prieš vaiką, kad nepastebėjo berniuką turint dislekciją ir disgrafiją (sutrikimas, kai vaikas negali taisyklingai rašyti bei skaityti). Tuo metu, kai bendraamžiai skaitė pradžiamokslį, Eimantas slėpdavosi po suolu. Bendraklasiai juokdavosi, o mokytoja, manydama, kad vaikas „išsidirbinėja“ ir tyčia erzina, jautėsi įskaudinta. „Pamenu, tada direktorei užsiminiau apie hiperaktyvumą, o ji man pašaipiai: „Mamyte, knygų prisiskaitėt...“ - prisiminimais dalijasi pašnekovė. Tiesa, tyčia ar ne, bet kitais metais mokykloje atsirado psichologės etatas. O pedagoginė tarnyba, įvertinusi Eimantuko gebėjimus, skyrė jam mokykloje šiek tiek lengvesnę programą. Renata pažįsta šeimų, kuriose tėvai jaučiasi nesugebantys suvaldyti savo vaiko viešojoje vietoje, todėl linkę užsisklęsti ir taip praranda svarbius visai šeimai bei hiperaktyviam vaikui socialinius ryšius. Vaiką moko namie, neleidžia į mokyklą ir bendrauti su bendraamžiais. „Blogai. Tik tarp žmonių galima tapti žmogumi. Kadangi hiperaktyvuolis negali pelnyti kitų dėmesio stropumu ar kitom gerom savybėm, jo siekia blogai elgdamasis, pykdamas, išliedamas agresiją. Mokytojai kaltina vaiko tėvus, kad šie blogai auklėja, tėvai, gėdydamiesi tokio vaiko prieš aplinkinius, jaučiasi bejėgiai, kartais net nustoja bendrauti su draugais ir giminėmis. Vaikas jaučiasi nemylimas. Užburtas ratas“, - savo nuomonės neslepia Renata. Trūksta meilės Gerai, jei vietoj nenustygstantis ir dėmesio nesukaupiantis vaikas šeimoje turi autoritetą. Kurį nors tėvų, kurio jis negali apgauti ir kuris nesileidžia būti manipuliuojamas. Antra vertus, labai svarbu tėvams ne tik būti griežtiems, bet ir mylėti vaiką. „Dažnai jie būna pervargę ir neturi jėgų mylėti neklaužados. Iš patirties galiu pasakyti, kad auginant tokį vaiką pašlyja ir tėvų santykiai. Jie pradeda vienas kitą kaltinti, vaikui nuo to dar blogiau, o tėvas neretai išeina iš namų, ieškodamas ramesnės vietos“. Anksčiau Renata Skruolienė dirbo buhaltere. Tačiau vaikai paskatino keisti gyvenimą ir penkių vaikų mama šiemet baigia studijuoti psichologiją Vilniaus pedagoginiame universitete. „Dabar jaučiuosi labai stipri ir noriu padėti tėvams, turintiems panašių bėdų. Juk vaikas auga, o bėdų daugėja. Suprantu, kad tėvams sunku pripažinti, kad jų vaikas ne toks tobulas, apie kokį svajojo mama nešiodama įsčiose. Tačiau kuo anksčiau susigyvensime su šia mintimi ir pradėsime ką nors keisti, tuo geresni bus rezultatai“, - sako pašnekovė. Svarbu: Tikslios statistikos, kiek Lietuvoje auga hiperaktyvių vaikų, nėra. Manoma, kad pasaulyje jie sudaro apie 5 proc. Keturis kartus dažniau hiperaktyvūs būna berniukai negu mergaitės. Hiperaktyvumas paprastai išryškėja ikimokyklinukams, nors gali būti nustatomas ir 3-4 m. vaikams. Tik nedidelė dalis vaikų „išauga“ šį sutrikimą. Hiperaktyvių vaikų tėvų draugijos veikia Vilniuje, Klaipėdoje ir Panevėžyje. Daugiau informacijos internete www. hiperaktyvumas.lietuvoje.info , vilniečiai gali kreiptis tel. 8 670 31546 arba el.paštu skrenata@one.lt Hiperaktyvumo priežastys: Paveldimumas. Ankstyvoje vaikystėje atsiradę smegenų funkcijos sutrikimai dėl nėštumo ar gimdymo patologijos. Nenuoseklus auklėjimas. Nuolatiniai barniai ir nesantaika šeimoje. Mitybos ypatumai. Dauguma hiperaktyvių vaikų turi sutrikusį žarnyną. Patarimai tėvams, auginantiems hiperaktyvų vaiką: Laikykitės disciplinos ir taisyklių. Parinkite vaikui ramią, neblaškančią dėmesio aplinką. Judruoliams reikia didesnio fizinio krūvio. Pasitikėkite vaiku, kai jis parodys, kad gali būti savarankiškas. Nekaltinkite savęs dėl visų bėdų ir jei reikia, kreipkitės pagalbos į specialistą.