Nykštukų karalystė

Skruzdytės, kruopytės, boružytės. Taip vadinami neišnešioti naujagimiai tokie maži, kad baugu net prisiliesti. Jų laimėjimai vertinami kitaip, nei laiku gimusiųjų. Čia daug džiaugsmo teikia dar vienas nurytas pieno lašas, savarankiškai pasukta galvytė ar garsiau išreikštas protestas.

Užsukusią į Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Neonatologijos centro neišnešiotų naujagimių skyrių nustebino tvyranti tyla ir ramybė, kurią retkarčiais pertraukdavo greiti žingsneliai. Tai slaugytojos nešiojo buteliukus, vaistus ar vystykkus. Tačiau pabendravusi su moterimis, kurios mažytėse stiklinėmis pertvaromis atskirtose palatose praleidžia po kelis mėnesius, supratau smarkiai klydusi. Vienoje palatoje pabiro ilgai širdyje nešiotos skausmo ir kaltės ašaros, kitos sienos slėpė mamos baimę dėl mažylių ateities, o trečioje radau iš laimės švytinčią mamytę – po daug nesėkmės metų galų gale sulaukė kūdikėlio.

ATSIVĖRĖ PRAGARAS

Laima Jančiauskytė, 34 m. pedagogė, 5 savaičių Elenos ir Mildos mama
Gimė 32 nėštumo savaitę, Elena – 1770 g, Milda – 1550 g
Net ir nubėgus vaisiaus vandenims Laima sunkiai patikėjo, kad pradėjo gimdyti, mat nieko neskaudėjo. Ligoninėje paaiškėjus, kad viena mažytė liko be vaisiaus vandenų, buvo skubiai atlikta cezario pjūvio operacija. „Man tai buvo didžiulis stresas, šokas ir begalinė kaltė. Žemė iš po kojų slydo, atrodė, pragaras atsivėrė. Svarsčiau, ką ne taip dariau, kad nesugebėjau išnešioti. Po operacijos buvo labai sunku atgauti jėgas, o dar sunkiau susitaikyti su tuo, kad mano mergytės, mažutės it skruzdytės, guli apraizgytos vamzdelių tuose aparatuose, negali nei paimti, nei priglausti. O juk įsivaizdavau, kad savo mažyles maitinsiu krūtimi... – šluostydama ašaras susikaupusį skausmą liejo Laima. – Labai daug kalbėjau su Dievu ir supratau, kad mane išgirdo. Penktą ar šeštą dieną po gimdymo man truputį palengvėjo. Tai nutiko tada, kai Mildutė pradėjo kvėpuoti. Prieš tai ji duso taip smarkiai, kad negalėdavau žiūrėti... Mes abi kartu kvėpavome, stengiausi jai padėti. Buvo akimirkų, kai bijojau, kad mažytė neišgyvens... O kai pradėjo kvėpuoti, pasakojau, kaip gyvensime: kaip kiemelį šluosime, kaip parodysiu joms savo gėles, išmokysiu grybauti. Tada pati pradėjau tikėti gera pabaiga“.
Nurimusi ir nusišluosčiusi ašaras moteris pasidžiaugė, kad persikėlusi iš gimdymo namų į neišnešiotų naujagimių skyrių jaučiasi lyg rojuje. Mat čia ji gali būti kartu su savo mažytėmis, jas glausti, kalbinti, visą laiką matyti ir girdėti. Dabar mažylės jau stipresnės, Elenutė sveria 2125 g, Mildutė – 1853 g. Laima parodė lapelį, kuriame skrupulingai surašytas kiekvienos dukrytės per dieną priaugtas svoris: +18 g, + 1 g, – 3 g. Tą dieną, kai į lapą gula skaičius su minuso ženklu, Laimai būna labai sunku. Moteris džiaugiasi, kad mažytėms gali kasdien nutraukti ir sugirdyti savo pienelio – tai jai atrodo labai prasmingas darbas, nors per jį kartais nusnaudžia vos valandą per naktį. „Praėjo šiek tiek laiko ir aš supratau, kad tai gyvenimo man siųsta pamoka, per kurią privalau išmokti lėtai gyventi. Būdavo, lekiu, bėgu, ieškau, planuoju. Reikia išmokti eiti paskui gyvenimą, paskui vaikus, gyventi jų tempu ir niekur neskubėti, nesiveržti“, – glostydama ir boružytėmis vadindama savo dukrytes svarstė moteris. Stiprybės jai teikia artimieji – vyras, draugai.
Laima sako net fiziškai pajutusi, kad pritrūko dviejų nėštumo mėnesių: „Pamatydavau nėščią moterį ir gedėdavau, kad nebesilauksiu, šių vaikelių nebenešiosiu. Apimdavo toks stiprus liūdesys ir fizinis skausmas... Kai pirmą kartą palikau vaikučius ir mane išleido į miestą atsipalaiduoti, tiesiog degė pilve. Aš ten nieko nemačiau, tik norėjau lėkti atgal pas vaikučius.“

VERKIAU IŠ DŽIAUGSMO

Vaida Gailiūnienė, 26 m. pedagogė, 7 m. Vasarės ir 2 savaičių Guostės mama
Guostė gimė 30 nėštumo savaitę 1160 g
Dėl padidėjusio kraujospūdžio besilaukiančiai Vaidai pradėjo tinti kojos. Pateko į ligoninę ir netrukus ją jau vežė į operacinę atlikti cezario pjūvio operaciją. Iki 30 nėštumo savaitės buvo likusios kelios dienos. Susitaikyti su mintimi apie pirmalaikį gimdymą Vaida turėjo vos per penkias minutes. Gydytoja paaiškino, kad operacija būtina gelbstint ne tik vaiko, bet ir mamos gyvybę. „Dabar jau viskas praeityje. Svarbiausia, kad abi esame gyvos ir sveikos“, – žvelgdama į inkubatoriuje gulinčią miniatiūrinę dukrytę šypsosi Vaida. Paklausta, kokie jausmai užplūdo po gimdymo išvydus neįtikimai maža dukrytę, Vaida prisimena: „Verkiau. Tai buvo džiaugsmo ašaros. Mat mažylės sulaukiau po keturių persileidimų.“
Vaida žino: ligoninėje teks praleisti dar mažiausiai mėnesį, kol mažylė ūgtels, kol bus patikrinta rega. Mama džiūgauja, kad dukrytė gana aktyvi, stipri, mat paguldyta ant kairio šono galvytę mikliai pasuka į dešinę – į tą pusę, kurioje nuolat budi mama. Kas trys valandos maitinama Guostė jau suvalgo 25 g. Nutrauktą pienuką mamytė supila į indelį, iš kurio jis zondu laša pro nosytę mažytei į gerklytę. Tuo metu reikia įdėti čiulptuką (jis nenusakomai mažas, beje, kaip ir visi šiame skyriuje naujagimiams skirti daiktai) – šitaip mokosi ryti. Vaida nesutinka, kad dukrytė labai maža: „Man normali. Užtat jau ūgtelėję naujagimiai atrodo lyg peraugę, it pripūsti balionai.“

BEJĖGIŠKUMO AKIMIRKOS

Inga Martusevičienė, 30 m. administratorė, 6 m. Dominyko ir 3 mėnesių Arvio bei Jorio mama
Gimė 26 nėštumo savaitę. Arvis – 1050 g, Joris – 950 g
Ligoninėse su mažyliais praleidusią daugiau kaip tris mėnesius Ingą užtikau pakilios nuotaikos – po kelių dienų su dvynukais vyksta namo. Akivaizdu, kad mažyliai jau atkutę ir užsiauginę dailius žandukus. Mama skuba paaiškinti, kad tai neišnešiotukų bruožas. Tai smulkūs, nedideli žmogiukai, bet su žandais. Nors mama švyti, tačiau nerimo dėl mažylių sveikatos nepaslėpsi. Dar neaišku, ar nebus bėdelių dėl vieno mažylio klausos, broliukams atliktos akyčių operacijos. Kurį laiką tėveliai išgyveno baimę, kad vienas vaikutis nematys, tačiau prognozė nepasitvirtino.
Ingai gimdymą pagreitino prasidėjusi kraujo infekcija: „Veža mane į gimdyklą, o aš verkiu ir galvoju: dar ne laikas, ne laikas!“ Jau pradėjusią gimdyti gydytoja įspėjo, kad nebus taip, kaip pagimdžius Dominyką – šių vaikelių niekas nepaguldys ant krūtinės, jie galbūt neverks ir atrodys kitaip... Pirmas vaikelis gimė kojytėmis. Nepravirko. Mamai net nespėjus žvilgterėti, buvo skubiai išgabentas į intensyviosios terapijos skyrių. „Tada išgirdau, jog maža tikimybė, kad antras mažylis, gulintis gimdoje skersai, išgyvens“... – prisimindama sunkias akimirkas moteris net nebando sulaikyti ašarų. „O išėjo priešingai. Vėliau gimęs mažesnysis turi mažiau sveikatos bėdų ir bręsta greičiau nei brolis“, – šypteli ašarotomis akimis. Gimdymo namuose inkubatoriuose gulinčius mažylius lankė dažnai ir kaskart išvydusi bejėgius melsvus kūnelius verkdavo. Tada pirmąkart pamatė ir savo vyro ašaras.
Moteris prisipažįsta iki tol nežinojusi, kas yra neišnešioti vaikai. Atrodė paprasta: pagulės ligoninėje savaitę dvi ir važiuos namo. O kad reikės augti, išmokti to, kas kitam naujagimiui yra natūralu: kvėpuoti, valgyti, nuryti, net neįsivaizdavo. Kai mažylis atsisako suvalgyti kelis lašus pieno, guodžiasi, rankos iš bejėgiškumo svyra.
„Visko per tuos mėnesius buvo, kiek ašarų išlieta... Tačiau niekur nesidėsi. Kaip mes su vyru sakome, juk svarbiausia ištverti pirmus metus,“ – vėl šypteli mamytė, įgudusiomis rankomis vienu metu kilnodama abu sūnelius. Per tris ligoninėse praleistus mėnesius Inga spėjo baigti vairavimo kursus, gavo vairuotojo pažymėjimą, o vyras daugiavaikei mamai padovanojo automobilį.

Į PAGALBĄ ŽMONAI

Konstantinas Stefanovas, 34 m. vadybininkas, 3 savaičių Petro ir Ugniaus tėvelis
Gimė 34 nėštumo savaitę. Petras – 1760 g, Ugnius – 1820 g
Einant koridoriumi akis užkliuvo už palatoje besisukinėjančio tėvelio. Išleidęs žmoną Liną papietauti Konstantinas liko prižiūrėti pirmagimių. Pasakojo, kad laukdami dvynių sutuoktiniai buvo nusiteikę ankstyvesniam nei įprasta gimdymui. Gimus mažyliams vyriškis pasinaudojo valstybės suteikta teise į tėvystės atostogas, todėl gali kasdien atvykti į ligoninę ir padėti žmonai prižiūrėti dvynukus: „Gana sunku du ir pamaitinti, ir pervystyti, darbo užtenka mums abiem.“

SPECIALISTĖS KOMENTARAS
Gydytoja Rimutė Vaitkevičienė, Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Neonatologijos centro neišnešiotų naujagimių skyriaus vedėja

„Šiuo metu skyriuje yra 28 mažieji ligoniai: šešios dvynių poros, vieni trynukai, kiti gimę po vieną. Mažiausi gimę 26 nėštumo savaitę. Tokio amžiaus mažyliai, sveriantys apie kilogramą, centre išbūna apie tris mėnesius. Pirmiausia jie patenka į intensyviosios terapijos, paskui – į neišnešiotų naujagimių skyrių. Namo išvyksta tada, kai pakankamai susiformuoja kūno šilumą reguliuojanti sistema, kai geri tyrimai, kai nereikalingos operacijos ar papildomos procedūros. Pirma laiko pasaulin atėję naujagimiai turi įvairiausių sveikatos trūkumų: nepakankamai išsivysčiusią imuninę sistemą (todėl gali greitai „pasigauti“ užkratą), pažeistą neurologinę sistemą (dėl to kartais mažyčiai net „užmiršta“ kvėpuoti), mažakraujystę. Gimusiems iki 30 nėštumo savaitės diagnozuojami akių pažeidimai, nes tinklainė dar neišsivysčiusi, todėl dažnai tenka operuoti. Neišnešiotukams diagnozuojamos širdies ydos, išvaržos, ortopedinės, kardiologinės ir kitos ligos.
Šie maži vaikučiai patys nevalgo, maitinami zondu. Personalas rūpinasi ne tik mažyliais, bet ir mamomis. Paprastai jos būna neatsigavusios po ankstyvo gimdymo šoko, net suserga depresija. Jas tenka raminti, guosti, apkabinus ašaras nubraukti. Kai kurias ištinka apatija, nenoras rūpintis vaikeliu, tenka psichologu pabūti. Išvykę iš ligoninės mažyliai iki metų vis atvežami patikrinti sveikatos, atlikti tyrimų. Vertinant tolesnį neišnešiotukų vystymąsi, atsižvelgiama ne į tikrąją gimimo datą, o į laiką, kai turėjo ateiti į pasaulį. Kai kurie mažučiai, gimę po 30 nėštumo savaitės, jau pirmais metais pasiveja laiku gimusiuosius. Gimusiems mažesnio svorio augant prireikia logopedų, akių ligų gydytojų, neurologinės ir psichologinės pagalbos.“

APIE MAMOS SVARBĄ NEIŠNEŠIOTUKUI
Docentė, medicinos daktarė Nijolė Drazdienė,
Vilniaus universiteto Vaikų ligų klinikos Neonatologijos centro vedėja

„Vaikutį gydo ne tik medikai, bet ir šalia esanti mama. Tai, kad jis girdi mamos balsą, jaučia jos rankas, kūną, kai gali, pažinda krūtį. Visus šiuos dalykus sunku įvertinti, jie emociniai, tačiau labai svarbūs. Todėl mažylis, kurio mamos nėra šalia, sveiksta kitaip, jam trūksta dainų, jos širdies plakimo, glamonių. Jei mamos nėra, ją stengiasi atstoti slaugytojos, kurios pasiima kūdikius ir užsideda ant krūtinės, kad jie pajustų kūno šilumą, nurimtų. Tiesa, kartais mama negali būti kartu, nes guli ligoninėje, namie jos laukia kiti vaikučiai ar gyvena tolėliau. Šiandien skyriuje šalia vaikučių yra 13 mamų. O yra vaikučių, kurių mamos nelanko, net atsisako jų.“

IŠ NEIŠNEŠIOTŲ NAUJAGIMIŲ GYVENIMO:
• Pirma laiko gimsta 5–6 proc. mažylių.
• Jauniausias Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės Neonatologijos centro neišnešiotų naujagimių skyriaus pacientas buvo gimęs 22 nėštumo savaitę.
• Mažiausia pacientė svėrė 450 g.
• Kasmet skyriuje gydomi apie 300 mažylių.
• Kiekvienais metais apie 5–16 vaikučių iš šio skyriaus perkeliami į kūdikių namus.