Mokėti ar nemokėti vaikams už atliktus namų darbus? Štai vieno prekybos
centro darbuotojų vaikai dabar gauna specialias korteles ir, jei jie gerai
mokysis, jiems mokės po penkiasdešimt litų į mėnesį. O kodėl nepadarius to
paties kitų firmų darbuotojų vaikams?
Ir kodėl neėmus vaikams mokėti už sutvarkytas lovas, išplautas grindis, mažesnių
vaikų priežiūrą?
Šie klausimai kyla neatsitiktinai. Jie kyla pasikeitus ir mūsų pajamoms, ir
pasaulėžiūrai. Pagal kurią mokyti vaikus gerbti pinigus, skatinti juos
užsidirbti, skaičiuoti ir planuoti tapo ne gėdinga, o labai teigiama ir
skatintina savybe. Tarybiniais laikais žmonės, laikantys save inteligentais ir
dvasiškai pažengusiais, laikėsi nerašytos taisyklės, kad norėti pinigų ir
kalbėti apie pinigus – blogo skonio ženklas.
„Ne piniguose laimė“- šios taisyklės nebuvo privalu laikytis, tačiau buvo
privalu ją deklaruoti. Gaudavosi panaši į seksą situacija – visi apie tai
galvoja, tačiau viešai nekalba. Laisvėjant visuomenei pats laisvėjimas tapo
dorybe. Todėl su moraliniu aspektu lyg ir aišku – pasikeitus moralei netgi labai
dvasingiems inteligentams tapo moralu kalbėti apie pinigus. Kyla tik praktiniai
klausimai: ką tai duoda vaikams ir kiek tai efektyvu?
Įsivaizduokite save vaiko vietoje. Anksčiau mama jums pasakydavo: „Pasiklok
lovą!” O jei jūs tingėdavote, pridurdavo: „Pasakysiu tėvui, kai grįš. Oi, gausi
lupti!“ Apie jokį pozityvų atpildą nė kalbos nebuvo. Nebent leidimas: „Galėsi
ilgiau pažiūrėti televizorių“. Jūs tiesiog imdavote ir sutvarkydavote, kas
liepta. O gal ne?
Greičiausiai jūs pasiklodavote lovą, apimti vienu iš trijų jausmų.
Reaguodavote iš baimės. Tėvelis iš tiesų pasitaikė ūmus, ir nemėgo vaikų,
kurie neklauso. Jo žodis buvo įstatymas, o į diržą tik reikėdavo mesti žvilgsnį.
Taip buvo įprastinė situacija, jei jūsų vaikystė praėjo kaime.
Reaguodavote iš užuojautos ir gailesčio jausmo. Mama (rečiau – tėvas)
buvo tokia išvarginta ir ligota, kad nuvilti ją ir palikti nesutvarkytą lovą
reikštų sužeisti nekaltą ir trapią būtybę. Tas pats, kaip primušti aklą žmogų ar
mažametį kūdikį. Ne, jūs to sau neatleistumėte. Greičiausiai jus augino vieniša
motina ar labai didelė tėvelio auka.
Reaguodavote iš pareigos. Jei jūs įpratote pasikloti lovą ir tai tapo
jūsų pareiga, o neatlikti jos keltų jums nerimą. Taip jūs pajuntate nerimą vieną
rytą neaptikę valkatos prie namų, kuris čia trainiodavosi kasdien. Arba
sunerimstate, kai grįžę namo pajuntate, kad raktas nesisuka spynoje. Jei lovos
klojimas jums tapo įprastiniu veiksmu, tai tiesiog būtų neramu matant
nesutvarkytą lovą. Jūs buvote atsakingas vaikas ir elgdavotės taip, kad jums
būtų ramiau. Ilgainiui nerimas pasislėpė sielos gelmėse, nes vietoj jo atsirado
privalomų pareigų sąrašas.
O jei jūs lovos neklodavote, tai greičiausiai norėdamas protestuoti – taip
darydavote paaugliško maišto metu ar iš pykčio tėvams.
O dabar įsivaizduokite, kad jums pasako: „Nuo šiol už paklotą lovą tu gausi
penkiasdešimt centų“.
Kokie jausmai jums kyla?
Pirmą kartą jums kyla džiaugsmas: „Oho! Per metus galėsiu sutaupyti „ipodui“!
Paskui atsiranda kūrybinių minčių:
Reikia pasiderėti: „O galima po litą“?
Pasiskųsti: „O štai Jonui moka ir už gerus pažymius!“
Pasipiktinti: „Bet kodėl tu nori man mokėti? Tu ką, manai, kad aš be pinigų
nesusitvarkysiu?“
Paskutinė frazė ypač maloni, nes visuomet maloniau parodyti savo dvasinį tyrumą,
nei apetitą.
Visais šiais atvejais jūs patiriate naujų jausmų, kurių nepatirdavote nemokamų
klojimų metu: džiaugsmą, azartą, skriaudą, pavydą, pasipiktinimą. Žinoma, jūs ir
toliau galite jausti senus jausmus: baimę („O jei mano pinigus pavogs
broliukas?“), užuojautą ir gailestį („Vargšė mama, jai ir taip trūksta
pinigų…“) arba nerimą („Gal mano tėvams pasimaišė protas?“). Tačiau tai
egzotiški atvejai, ir greičiausiai jūs tiesiog jaučiate pasitenkinimą. O po to
prie jo priprantate.
Kiek tai efektyvu? Efektyvu vaikams, kuriems trūko pinigų, ir beveik neefektyvu
tiems, kas ir taip gaudavo gerus kišenpinigius. Efektyviau, nei klausant iš
baimės. Ir mažiau efektyvu, jei jūsų vaikai tvarkytųsi ar gerai mokytųsi
suvokdami atsakomybę.
Pinigai nepadidina atsakomybės. Deja, deja, bet prie jų tiesiog priprantama. Ir
vieną dieną jų negavus, kyla natūralus pasipiktinimas: „O kodėl aš turiu už dyką
plauti indus?“
O kas padidina atsakomybę? Suvokimas, kad:
Esi pats savo ateities kūrėjas.
Esi kolektyvo narys.
Asmeniškai atsakyti už savo ateitį – vaiko brandos ženklas. Kaip bebūtų
gaila, tokie dažniausiai būna asocialių ir neatsakingų tėvų alkoholikų vaikai.
Jie žino: pats pinigais nepasirūpinsi – jokios pagalbos iš tėvų nesulauksi.
Todėl pasiūlymas tokiam vaikui užsidirbti – labai geras dalykas. Kitas
klausimas, kad jam trūksta ne tiek pinigų, kiek tėvų dėmesio ir supratimo… Gal
jis per anksti subrendo?
Kolektyvas – kitas reikalas. Kolektyvas skiriasi nuo minios, ir nuo
suinteresuotų žmonių grupės vienu bruožu: kolektyvo narius jungia bendras
tikslas. Ir jie yra įkvėpti to tikslo. Todėl jei jūsų šeimai pavyktų tapti
kolektyvu, jei jūsų vaikai būtų įkvėpti tvarkyti butą, gaminti maistą,
remontuotis, gerai mokytis su džiaugsmu – tai būtų didžiausias jūsų pedagoginis
laimėjimas. O tam reikia mokėti pačiam jausti įkvėpimą ir džiaugsmą. Tai
užkrečia.
Taip, beje, elgėsi Tomas Sojeris, dažydamas tvorą. Jis įkvėpė dažyti tvorą kitus
vaikus, ir jie dar jam už tai mokėjo!
Taigi atsakymas apie pinigų efektyvumą toks: veikia geriau, negu gąsdinimas, bet
įkvėpti yra geriau, nei mokėti. Ir vėl pasitvirtina mintis: geriausia dovana,
kurią gali padovanoti savo vaikui – pačiam mokėti džiaugtis gyvenimu.