O.Lapinas. Ar egzistuoja tinginystė?

Mes įpratome gėdytis nieko neveikimo. Nemaža dalis žmonių bijo būti aptikti dienos metu gulintys ant sofos. Jie išsigandę pašoka ir ima atsiprašinėti. „Ko tu čia nieko nedirbi?“ ir „Ką veiki?“ – šiuose įprastiniuose klausimuose atsispindi automatiškai daroma prielaida: žmogus visuomet privalo kažką veikti!

Vaikai, dienos metu sėdintys vienoje vietoje ar gulintys ant sofos, yra laikomi ligoniais arba tinginiais, slunkiais ir veltėdžiais. Priimta manyti, kad normalus sveikas vaikas turi arba žaisti, arba sportuoti, arba mokytis. O normalus suaugęs - arba dirbti, arba kažką naudinga veikti, arba seksu užsiiminėti. Atleidžiama yra tik miegantiems, ligoniams ir lavonams! Ir iš dalies atleidžiama - besiilstantiems po darbo. Tačiau jokiu gyvu mes neatleidžiame žmogui, kuris yra sveikas, nepavargęs ir vis dėlto nieko neveikia!

O tokių žmonių yra nemažai, ir jie tiesiog natūraliai atrodo neveiklūs. Susiję tai anaiptol ne su auklėjimu, kaip priimta manyti. Netgi labai atlaidūs tėvai vargu ar priverstų tapti tinginiu žmogų, kuris dažnai yra apimtas stiprios aistros veikti arba išgyvena nuolatinį „niežulį“ viską tvarkyti.

Emocijos prikelia ir tingius žmones. Tarkime, garsusis Ilja Oblomovas iš Gončiarovo romano ištisas dienas praleisdavo lovoje. Tačiau iššokdavo iš jos dviem atvejais: kai atvažiuodavo jo geriausias draugas ir kai atvykdavo jo meilė - gražuolė kaimynė.

Įvairūs jausmai - aistringa meilė ir neapykanta, baimė ir nerimas taip pat verčia mus impulsyviai ir chaotiškai veikti. Priimta manyti, kad mūsų poreikiai – fiziologiniai, saugumo, savigarbos, meilės, savęs realizacijos - per minėtas emocijas motyvuoja mus veikti. Tačiau ar visus žmones vienodai?

Ne tik emocija, bet ir intensyvus fizinis pojūtis neleidžia mums tinginiauti. Pastaruoju gali būti noras nusilengvinti, durianti į koją rakštis, skaudantis dantis, šaltis, alkis, lytinis geismas. Skubiai veikti, tik ne taip absoliučiai, taip pat mus verčia aiškiai suvokiamas aplinkinis pasaulis su jo netvarka: nukritusiu ant grindų rūbu, išlietu vandeniu, nutrūkusia užuolaida.

Tačiau jau čia jūs galite paprieštarauti. Štai žmogus, kuris, atrodytų, turėtų veikti: kambaryje jį supa siaubinga netvarka, o jis nieko nedaro!

Žinoma, jis gali būti apimtas slopinančių emocijų - prislėgtas, apatiškas, nusiminęs. Jis taip pat gali būti žemo energetinio tonuso dėl pervargimo ir ligos. Tačiau jūs, be jokios abejonės, pažįstate sveikus ir nedepresyvius žmones, kurie jus erzina savo nieko neveikimu būtent tada, kai, atrodytų, jiems būtina veikti!

Įdėmiai panagrinėję šiuos žmones, jūs atrasite, kad jų pagrindinės psichinės funkcijos anaiptol nėra nei emocijos, nei pojūčiai. Dažniausiai jūs atrasite kitokias psichines funkcijas - mąstymą ir intuiciją.

Mąstantys žmonės arba logikai, dažniausiai nieko neveikia tik išoriškai. jų viduje vyksta nuolatinis apmąstymo procesas. Vieni iš jų kuria visko, kas vyksta, teorijas. Juos vadina „teoretikais“ ar „fantazuotojais“. Kiti kuria ne abstrakcijas, o konkrečios veiklos planus. Veikla trukdytų tokiam darbui - prisiminkite žinomą Rodeno skulptūrą -„Mąstytojas“ arba Rūpintojėlį.

Intuicijos žmonės taip pat ilgą laiką nieko neveikia, tik dėl kitos priežasties. Jie nuolat laukia tinkamo momento, ir, atrodo, visai nesutvarko gyvybinės erdvės, nes gyvena ne tiek erdvėje, kiek laike. Jų elgesys panašus į kai kurių roplių ir vėžiagyvių medžioklę: ilgai tupėti vienoje vietoje ir prisiartinus grobiui žaibiškai jį sučiupti. Todėl tokio žmogaus nieko neveikimas - tai tik įtemptas laukimas.

Jūs pasakysite, kad žmonės turi visus psichinius procesus - ir emocijas, ir pojūčius, ir mąstymą, ir intuiciją. Tai tiesa, tačiau pastebėta, kad vienatvėje pas mus dažniausiai vyrauja vienas iš jų, o būnant su žmonėmis - kitas. Tarkime, jūs esate mąstytojas – logikas, kai esate vienas. Tuomet jūs galite ilgai netvarkyti nei savo kambario, nei rūbų. Jums yra apie ką svarbesnio pagalvoti!

Tačiau štai draugai jūsų paprašė padėti remontuoti namus arba jūs dirbate dizaineriu, o gal siuvate rūbus. Šiai veiklai jau reikalingi pojūčiai, erdvinė orientacija, todėl jūs imate stebėtinai aktyviai stengtis, padėdami draugams ar atlikdami darbinę funkciją! Sau - ne, kitiems - taip. Tai - batsiuvio be batų tipiška situacija.

Arba štai jūs esate emocijų žmogus. Apimti jausmo jūs nenuilstamai trokštate įtikti mylimam žmogui. Veikloje dėl savęs jūs - darboholikas. Tačiau darbinėje veikloje jums tenka vadovautis intuicija - tarkime, jūs dirbate analitiku. Todėl atlikdami darbą jūs sulėtėjate, neskubate, laukiate įkvėpimo, tinkamos progos, momento. Jūsų tiesiog neįmanoma įsprausti į rėmus, jei dirbate kūrybinį darbą. Intuicija nepakenčia apribojimo laike! Tai koks jūs - aktyvus (kai būnate vienas ) ar pasyvus (kai rūpinatės darbo reikalais)?

Aktyviausi turėtų būti žmonės, kurių vyraujantys psichiniai procesai - jausmai ir pojūčiai. Tokie žmonės dažniausiai vadinami cholerikais, nes ir emocijos, ir aiškus reagavimas į aplinką (pojūčiai) sukelia reakcijas, kurių negali atidėlioti.

O pasyviausi turėtų būti žmonės, pas kuriuos vyrauja mąstymas ir intuicija. Dažniausiai jie atrodo melancholiški, užsiima analitiniu darbu, kuria projektus. Aktyvesnieji pragmatikai namiškiai be jokios abejonės mano, kad jie tiesiog tingi!

Tačiau ir tuos, ir anuos, aplanko ir pasyvūs, ir aktyvūs procesai. Tai, kad kai kurie žmonės puikiai rūpinasi kitais (tampa aktyvūs) ir tuo pačiu visiškai nesirūpina savimi (tampa pasyviais) arba atvirkščiai, leidžia teigti, kad absoliučios tinginystės būti negali. Viskas priklauso nuo momento, nuo būsenos ir nuo to, į ką žmogus šiuo metu kreipia savo veiklą - į save ar į kitus.

Taigi pagerbkime ir savo „tingiąją“ ir „aktyviąją“ dalis! Gal tuomet būsime pakantesni kitiems?