Paaugliai: įžūlūs, nes nepasitiki savimi?

„Įžūlus paauglys...“, „Šis jaunuolis elgiasi iššaukiančiai...“. Jūs nustebsite, tačiau psichologai mano, jog po tokiu elgesiu slepiasi savęs nuvertinimas, rašo zdr.ru.

Visą parą scenoje

Paauglystėje visada būna daug abejonių ir neapsisprendimo. Tai paaugliai laiko save pačiais protingiausiais ir svarbiausiais, – tiesiog Napoleonai, – tai visiškai save sumenkina. Psichologai turi paaiškinimą, kodėl pasitikėjimas savimi šiame žmogaus amžiuje taip svyruoja.
Paaugliai išgyvena „pasinėrimą į įsivaizduojamą auditoriją“. Jie visą laiką jaučiasi, tarsi būtų scenoje ir juos stebėtų milijonai akių. Jiems atrodo, kad visi juos stebi, girdi kiekvieną jų žodį ir viską iki smulkmenų apie juos žino. Dėl to jų elgesys yra toks nenatūralus – tai jie per daug susikaustę, tai jie elgiasi iššaukiančiai. Ir vis dėlto yra vaikų, kurių savigarba ne tik svyruoja, tačiau ilgam lieka „dugne“. Tokius vaikus „pakelti“ turėtų jų tėvai.

Ar Jūsų vaikas pasitiki savimi?

Nupieškite kelias vienodas vertikalias linijas. Aukščiausi taškai – patys protingiausi, sveikiausi, mylimiausi, laimingiausi, stipriausi, turtingiausi ir pan. žmonės. Žemiausi taškai – atvirkščiai – patys kvailiausi, negražiausi, nemylimiausi, nelaimingiausi, silpniausi ir pan. žmonės. Pažymėkite vidurkį. Paprašykite vaiko ant vienos linijos pažymėti, jo manymu, savo vietą, o ant kitos linijos – kur norėtų būti. Jeigu jis save mato tarp vidurio ir trijų ketvirtadalių (skaičiuojame nuo apačios), tai jis save truputį pervertina (tai nėra blogai). Ateityje jis norės pakilti truputį aukščiau. Jeigu jis save mato žemiau vidurio ar pačiame aukščiausiame taške, jis save nuvertina.

Baimė ir pagyrūniškumas. Savęs nuvertinimas gali būti matomas ir užslėptas. Matomas nuvertinimas pastebimas nesunkiai: vaikas savimi nepasitiki, bijo, jog bus vertinamas. Jam nuolatos atrodo, kad visi nori jį egzaminuoti ar lyginti su kitais. Kaip bebūtų keista, jis nesidžiaugia savo sėkme, priešingai – ji tampa jam našta.
Tokie vaikai turi hipertrofuotą kaltės ir gėdos jausmą. Jis labai įsitempia netgi paprastose situacijose: būna susikaustęs prie lentos, nors namų darbus atliko gerai. Jis jaudinasi, prakaituoja ir raudonuoja, jis visada kažką varto rankose ar liečia savo plaukus. Būtent tokie vaikai dažnai serga peršalimo ligomis, prastai miega ir skundžiasi galvos skausmais.
Tačiau dažnai žema paauglių savigarba slepiasi už įžūlumo ir iššaukiančio elgesio. Kai psichologai tokiems savimi pasitikintiems „protinguoliams“ pasiūlė įrodyti savo gebėjimus konkrečiais darbais, paaugliai nelaukiant sutikdavo, tačiau paskutinę akimirką jie rasdavo šimtus atsisakymo priežasčių.
Pasitikėjimo savimi trūkumo požymiu taip pat laikomas ir nuolatinis beprasmis melas.
Savęs nuvertinimą berniukai slepia po agresija, mergaitės – nepriimdamos savo išvaizdos: „Aš stora, mano nosis ilga, o kojos kreivos“. Savimi nepasitikintys paaugliai yra linkę į perfekcionizmą, dažnai tai būdinga vidutiniams „geruoliams“. Nuolatinė kruopšti kova už tobulumą – taip pat žemos savigarbos požymis.

Tėvų kaltė

Kodėl atsiranda nepasitikėjimas savimi? Psichologai sutinka vienbalsiai: kalti tėvai – dėl savo raginimų ir griežtų reikalavimų. Vaikai gali to nesuvokti, tačiau jie intuityviai jaučia, jog nepateisina tėvų lūkesčių, jog tėvai yra nusivylę. Vaikas, nejausdamas tėvų palaikymo ir apsaugos, besąlyginės jų meilės, pradeda bijoti ir praranda pasitikėjimą savimi.
Mes iš anksto apsprendžiame jo gyvenimą: „Tu privalai įstoti į universitetą. Juk mūsų šeimoje visi turi aukštąjį išsilavinimą“. Vaikai jaučia, jog jų vidinis gyvenimas mus nelabai ir domina. Juk mums svarbiausia jų pasiekimai – geras mokymasis. O būti pavyzdingu mokiniu mokykloje gali ne visi.
Kartais dėl pasitikėjimo savimi stygiaus kaltas ir griežtas bei piktas mokytojas. Nepaisant to, tai mūsų – tėvų – reikalas išsiaiškinti priežastis ir apsaugoti paauglį.

Pokyčių jėga

Jeigu mes nepadedame paaugliui kovoti su nepasitikėjimu savimi, jis intuityviai ieško išeities. Kai kurie pradeda rūkyti ar gerti tam, kad įrodytų, jog yra „kieti“. Kai kurie nuo problemų slepiasi žaisdami kompiuterinius žaidimus – jis čia pats stipriausias ir jis čia valdovas. Kai kurie keičia išvaizdą: ryškiomis spalvomis dažosi plaukus, pasidaro keisčiausias šukuosenas, darosi tatuiruotes, veriasi auskarus ar augina raumenis.
Išsiskirti savo išore galima tiktai ribotą laiko tarpą. Netrukus kažkas pasirodys su dar labiau iššaukiančia šukuosena. Savigarbą didinti reikia kitomis priemonėmis.

Sėkmės zona

Veiksmingiausias ir universaliausias būdas padėti – rasti tai, kas vaikui įdomu, kas jam pavyksta ir visaip palaikyti jį ir jo pomėgį. Vaikas privalo kažkur būti geresnis nei visi kiti. Be to, nuolatos jam sakykite, jog jis tą daro geriau nei kiti. Dažniau su vaiku kalbėkite, nes jiems kalbėti apie ateitį, gyvenimą ar politiką svarbu ne tik su bendraamžiais, tačiau ir su suaugusiaisiais.
Jie norėtų padiskutuoti dėl paprastų dalykų, o mes jiems atšauname: „Tu indus išplovei? Kodėl dar neparuošei namų darbų?“. Palaikykite paauglio pasitikėjimą savimi: parodykite, ką jis padarė gerai, ką blogai; paminėkite, kad jis paaugo ir pasikeitė; dažniau minėkite, jog tikite juo, jog žinote, kad jis susidoros su visomis kliūtimis.