+4
-0
+4
Papildas – ne vaistas, o geriausia pagalba skrandžiui – saikas

Nors didžiuma lietuvių dirba mažai fizinių jėgų reikalaujantį darbą, per didžiąsias tradicines metų šventes vis dar prisikertame nelyg sunkiai dirbę XIX amžiaus valstiečiai. Tyrimai rodo, jog šventiniu laikotarpiu priaugame  vidutiniškai kilogramą svorio. O stojantį nuo patiekalų gausos skrandį, gurguliuojantį žarnyną dažnas malšina ne susilaikydamas nuo valgio, o dar vienu maisto papildu „nuo skrandžio“.

„Persivalgius kur kas geriau ne papildais gydytis, o verčiau išeiti į gryną orą pasivaikščioti – naudos bus daugiau“, – nusijuokė Kauno Klinikų Gastroenterologijos klinikos vadovas, profesorius habilituotas daktaras Limas Kupčinskas.

Profesorių kalbinome jau žinodami jo griežtą požiūrį į maisto papildus: smalsiems žurnalistams L.Kupčinskas ne sykį yra pataręs tiesiog išmesti daugybę įvariausių maisto papildų – ir ne vien „nuo skrandžio“.Tad ir šįsyk, pasiteiravus, kokiomis priemonėmis patartų įveikti virškinimo negalavimus, L.Kupčinskas priminė: geriausias vaistas nuo virškinimo sutrikimų – saikas. Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos stacionare per metus gydoma apie 2,2 tūkst. pacientų, ir tarp jų vargu rastume konkrečiai dėl persivalgymo nukentėjusį ligonį. Tačiau sergančiųjų kasos uždegimais, kepenų ligomis dėl nesaikingai per šventes vartoto alkoholio – pasitaiko neretai.

Kita vertus,  jei prisiminsime tradicinius švenčių stalus,  ant kurių būtinai bus aibė riebių, kaloringų patiekalų, ir visko bus būtina prisiragauti iki soties – kaip ir liepia lietuviškojo vaišingumo papročiai.

L.Kupčinsko vertinimu, tokius XIX a. valstiečiams tikusios mitybos įpročius jau seniai metas keisti –  vis dėlto kitų šalių patirtis rodo, kad šie įpročiai kinta arba sulig natūralia kartų kaita, arba tenka vykdyti labai intensyvias profilaktines programas, nes vaikystėje ar jaunystėje įgytus įpročius žmogus vėliau keičia labai sunkiai. Štai suomiai, prieš keletą dešimčių metų gilinęsi, kodėl Rytų Karelijoje smarkiai išaugo mirtingumas nuo širdies ir kraujagyslių ligų, išsiaiškino, jog medkirčiai, ilgą laiką sunkiai dirbę ir maitinęsi riebiu kaloringu maistu, jį tebevalgė ir tada, kai žmogaus fizinę jėgą miškuose pakeitė našūs mechanizmai. Viršytos kalorijos atsigręžė prieš juos pačius – augančiu viršvoriu, padidėjusiu cholesteolio kiekiu, infarktais ir insultais.

Tad nieko stebėtina, jei sėdimą darbą dirbantys, tačiau vakarais, po darbo, it medkirčiai prisikirtę žmonės pasijunta prastai – stoja skrandis, ėda rėmuo, spaudžia „po duobute“, pykina, gurgia žarnynas. Gelbstimasi įvairiai: nuo mamų ir močiučių pamėgtų vaistažolių, vandenyje išmaišytos geriamosios sodos iki maisto papildų.

L.Kupčinsko vertinimu, dauguma tokių  priemonių – menkai efektyvios, trumpalaikio, neaiškaus ar net rizikingo poveikio. Štai gydymas vaistažolėmis (fitoterapija) – medicinos sritis, tad joje esama racionalaus grūdo, juk nemažai žinomų vaistų kažkada pirmiausia buvo išskirti iš vaistažolinių preparatų. Tačiau tokį gydymąsi labai sunku kontroliuoti – nežinomos medžiagų koncentracijos, neretai nežinomos ir pačios vaistažolių veikliosios medžiagos.

„Todėl persivalgius, atsiradus nemaloniems simptomams, veiksmingiau kurį laiką pabadauti ar išgerti fermentų, o ne vartoti kad ir gerai žinomus senelių vaistažolių receptus“, – įvertino gydytojas. 

O štai jei prasideda nesiliaujantis vėmimas ar viduriavimas, tai jau yra aliarmo simptomai, ir būtina ne ieškoti papildo ar „ko nors stipresnio“ su pipirais, o kreiptis į gydytoją, nes tai gali būti rimtos ligos požymiai. Tuo tarpu su maisto papildais bene didžiausia bėda yra ta, jog lietuviai dažnai juos pasiskiria sau patys, nepasitarę su gydytoju, ir vartoja be jokios atodairos – kone saujomis: vieną piliulę – kad gerai augtų nagai ar plaukai, antrą – nervams raminti, trečią – nuo virškinimo sutrikimų ar galvos skausmo. Pats profesorius kai kurių papildų skiria vartoti ligoniams – atitinkamų B grupės vitaminų sergantiems skrandžio autoimuniniu uždegimu ar reta Vilsono liga, kasos fermentų – lėtinio kasos uždegimo atveju arba kai dalis kasos pašalinta po chirurginės operacijos.

„Tačiau sveikam, visaverčiu maistu besimaitinančiam žmogui tikrai jokių maisto papildų nereikia“, – įsitikinęs gydytojas.

Gastroenterologijos klinikos vadovo vertinimu, maisto papildų prekyba daugeliu atvejų tėra sumaniai žmonių patiklumą išnaudojantis verslas. Iki šiol daugelio papildų efektyvumas nėra moksliškai patvirtintas, o neva gydomasis poveikis neretai tėra vadinamasis placebo efektas – kai ligonio savijauta pagerėja tik dėl psichologinio jo paties įsitikinimo. Ypač atsargiai derėtų vertinti egzotiškus maisto papildus iš Kinijos ar Indijos vaistažolių – dėl neaiškios ar net apgaulingos sudėties jie patikliems Lietuvos vartotojams jau yra prikrėtę nemažai bėdų.

Linkusiems aklai pasikliauti „stebuklingų žolelių papildų“ galia L.Kupčinskas priminė prieš trejetą metų Kanados mokslininkų atliktą tyrimą.Genetiniais metodais ištyrus didžiumą šalies rinkoje buvusių vaistažolinių maisto papildų, paaiškėjo, jog tik 20 proc. papildų tikroji sudėtis atitiko reklamuojamą sudėtį. Pasitaikė netgi atvejų, kai tirtuose homeopatiniuose egzotiškuose preparatuose aptikta žinduolių išmatų miltelių ar šlapimo nuosėdų. Taigi užuot ieškojus papildo sustojusiam skrandžiui, profesorius patarė tiesiog paisyti saiko. Universalios tiesos, kurių esama ir religinėje moralėje, ir etikoje, juk remiasi ilgaamže žmonijos patirtimi, tad ne atsitiktinai persivalgymas laikytas viena iš didžiųjų nuodėmių. 

Rasa Vaitkevičienė

Šaltinis: žurnalas "Veidas"