+1
-0
+1
Patėvis turi būti geras vaiko draugas, ne konkurentas

Ar į šeimą atėjęs svetimas žmogus gali prie vaiko prisitaikyti, jį suprasti, užjausti ir, žinoma, mylėti? O mažylis išvengti trinties ir nuoskaudų, pamilti kaip tikrą tėtį ar mamą?

Konsultuoja psichologas Algimantas Smailys

Varžybos dėl meilės

Kol namie patėvio nebuvo, visas mamos dėmesys priklausė vaikui. Natūralu, kad apsigyvenus svetimam žmogui mažylis gali pasijusti nuskriaustas ir atstumtas. Širdelėje atsiranda pavydo: mažylis stengiasi atsisėsti tarp mamos ir patėvio, patraukti jo ranką nuo jos peties, būti visada tarsi prilipęs... Mama turėtų paklausti vaiko, ar myli ją, ar nori, kad būtų laiminga, gerai gyventų. Jei mažasis pradės aiškinti, kad mama turį jį, Petriuką, ir nereikia jokio dėdės, turėtų pasakyti: „Aš tave mylėsiu kaip anksčiau, bet dabar myliu ir šį dėdę. Tau bus geriau, nes dabar tave myliu ne tik aš, bet ir jis. Tu užaugęs taip pat turėsi žmoną (ar vyrą)." Žinoma, vien aiškinti neužtenka. Reikia pagarbiai ir tvirtai daryti tai, kas nuspręsta. Suaugusieji turi turėti bendrą nuomonę ir vaikui nenuolaidžiauti (aišku, mamos meilės jis turi gauti reikiamai). Tačiau jei patėvis nori tik „pasiimti" mamą, o vaikui nieko neduoti, nieko gera nebus: prasidės varžybos, konkurencija (kuris mamai yra geresnis ir pan.). O juk patėvis turėtų būti geras vaiko draugas - ne konkurentas ar varžovas.

Pabūk su manimi...

Gali būti ir kita vaiko pavydo priežastis. Jei patėvis turi vaiką iš pirmos santuokos ir jam skiria daug dėmesio, perka brangių dovanų taip, tarsi norėdamas kompensuoti savo kaltę, vaikas gali pavyduliauti ne mamos, o... patėvio. Pavyduolis sulaužo meškerę, kurią nupirko patėvis savo vaiko gimtadieniui, nusuka naujutėlaičio dviračio pedalą, žaislų dėžėje paslepia batus, kad neišeitų... Tai rodo, kad patėvio santykiai su dabartinės žmonos vaiku nėra geri.

Patėvis turėtų stengtis suprasti, kodėl visa tai vyksta, ką vaikas nori savo poelgiais pasakyti. Gal: „Būk su manim, neik ten", o gal: „Ir aš noriu tokio dviračio"? Geriausia būtų, jei nepristigtų dėmesio nei savo vaikui, nei įsūniui. Juk meilės ir dėmesio reikia visiems vaikams: savam, svetimam ir bendram.

Kova su idealu

Ne vienas mažylis savo tėtį idealizuoja, lygindamas su patėviu sako: „O mano tėtis geras", nors neretai tai būna tik vaiko fantazija. Jei toks geras, kodėl negyvena kartu, nebendrauja, nepadeda? Patėviui neverta veltis į kovą su idealu, nes labai didelė tikimybė pralaimėti. O pralaimėtojas niekada netampa autoritetu. Patėvis turi nuspręsti, kiek dalyvaus šeimos gyvenime, kaip pats jį kurs, ką duos vaikui.

Ar skatinti vaiką bendrauti su biologiniu tėvu, ar stengtis jį atstoti? Jei tėvas nori bendrauti, tai tegul. Tačiau gyvendamas atskirai jis daug ko nepadaro. Tai kompensuoja patėvis. Jis yra tarsi tėvo „pavaduotojas", nes prisiima dalį auklėjimo rūpesčių. Būtų puiku, jei patėvis tą darbą atliktų gerai: mylėtų, gerbtų, būtų vyro ir tėvo pavyzdžiu, suteiktų vaikui saugumą, pojūtį, kad yra reikalingas, o kai būtina - pagalbą. Tada posūnis ar podukra matys: su iškilusiais sunkumais galima susitvarkyti.

Ar patėvis gali bausti?

Tapęs patėviu, vyras kuria santykius su vaiku, kuris yra ne jo. Tai sunku. Net ir tikro tėčio santykiai su vaiku kartais pašlija, nes tenka drausminti, bausti. O įsūnis ar podukra visada gali pasakyti: „Tu man ne tėvas, neturi teisės!" Patėviui skaudu tai girdėti, nes vaiku rūpinasi, padeda jį išlaikyti. Kaip reaguoti, gal maištininką pabarti, kad suprastų, kaip stipriai žeidžia? Geriausia į padėtį ne reaguoti, o ją kurti. Laukti, kol kas ką padarys, ir tik tada reaguoti - prasta strategija.

Kartais vyras, pradėdamas gyventi su moterimi, tarsi nepastebi, kad ji gyvena ne viena. Bet vaikas yra moters gyvenimo dalis, tad turi tapti ir vyro dalimi. Tačiau tikrai nepatartina dar nė nespėjus su vaiku susidraugauti kelti daug reikalavimų, taikyti bausmes ar kritikuoti. Kritiką vaikas gali suprasti kaip įžeidimą, gali užpykti ir ilgai neatleisti. Todėl kol nėra tvirto ryšio su podukra ar posūniu, bausti ar išsakyti priekaištus turėtų biologinis tėtis ar mama. Tik tada, kai patėvis ar pamotė susidraugaus su vaiku, santykiai taps šilti, į netinkamą elgesį galima reaguoti griežčiau.

Vaiko reakcija

*Į šeimą atėjus patėviui ar pamotei, vaikas patiria didžiulį sukrėtimą, nes griūva įprasta tvarka ir santykiai, jis gedi praėjusių laikų. Todėl buvęs ramus ir mandagus gali tapti judrus ir piktas. Arba, priešingai, judrus šnekutis gali užsisklęsti, tapti tylenis.

*Vaikas bijo prarasti mamos ar tėčio meilę - to, kuris yra kartu su juo. Jeigu tikrasis tėtis (mama) vaiką lanko dažnai, mažylis neigia, kad patėvis yra geras. Jaučiasi sutrikęs, nedrįsta rodyti teigiamų jausmų, todėl būna priešiškas.

*Atsiradus patėviui vaikas gali meluoti, bėgti iš namų, nenorėti eiti į mokyklą, blogai mokytis, maištauti, nepagarbiai elgtis su suaugusiaisiais, reikalauti meilės įrodymų. Taip vaikas bando užsitikrinti saugumą, atsikratyti pažeminimo.

*Vaikas gali susirgti depresija.


Kaip rasti kelią į vaiko širdį

10 priesakų patėviui (pamotei)

*Būk atsakingas. Gyvendamas su mylimo žmogaus vaiku ir suteikęs jam saugumo jausmą, paramą, prisiėmęs atsakomybę, įgauni teisių įvesti tam tikrą tvarką, elgesio taisykles. Tačiau žinok, kad jos nėra besąlygiškos. Su savo tikru vaiku kartais gali pasielgti negalvodamas, spontaniškai ir jaustis esąs teisus. Su svetimu, kuris nėra tavo kūrinys, taip elgtis negali. Todėl prieš ką nors darydamas gerai pagalvok. Privalai už savo poelgius jausti didesnę atsakomybę nei tikras tėvas (mama).

*Būk tvirtas. Nebandyk vaiko papirkti dėmesiu, pataikauti. Taip santykius tik sugadinsi, nes vaikas tuo naudosis, manipuliuos, bet nesijaus nei saugus, nei mylimas. Teisingi žmonės yra gana tvirti ir nenuolaidžiauja. Nesvarbu, kad esi patėvis (pamotė), vaikui vis tiek reikia ribų tarsi sienų namui. Santykiai bus daug geresni, kai vaikui bus aišku, kas galima, o kas ne. Neprieštarauk partnerei, neužstok, kai ji nori vaiką nubausti (jei suaugusiųjų nuomonės tikrai nesutampa, tai reikėtų aptarti mažyliui negirdint).

*Tapk vaiko partneriu. Kitaip nei tėvas (mama), tu nemanai, kad vaiko gyvenimas priklauso tau, ir negali „lipti" jam ant sąžinės sakydamas: „Aš esu tavo tėvas (mama) ir tu man esi skolingas už sutriktą gyvybę." Ir tai yra pliusas, nes vaikas nesijaučia skolingas. Todėl galima kurti partneriškus santykius. Aišku, ne visiškai lygiaverčius, nes tavo ir vaiko jėgos bei atsakomybė nelygios.

*Gerbk. Kvaila tikėtis pagarbos vien už tai, kad esi vyresnis ir ilgiau gyvendamas esi prikrėtęs daugiau šunybių. Pagarba pelnoma už tai, ką ir kaip darai. Jei vaikas jaus tavo pagarbą, gerbs ir tave.

*Mylėk. Ne visada įmanoma elgtis vadovaujantis protu, kartais apima neigiamos emocijos. Prisimink: niekas varu tavęs nevarė gyventi su žmogumi, kuris turi vaiką. Jei jau apsisprendei kurti šeimą, sugebėk pamilti ir vaiką. Meilė - tai laikas, skirtas žmogui, jo pažinimui, teisingam supratimui. Jei laiko neskiri, vadinasi, nemyli.

*Bendrauk. Klausyk, girdėk ir bandyk suprasti, kas vaikui svarbu. Nebūtina daryti visko, ko jis nori. Tačiau jei vaikas kalba, stenkis suprasti, ką nori pasakyti, bendrauk akis į akį. Kartais pabūk tik su juo, kartu veikite tai, kas patinka vaikui. Kalbant reikia akių kontakto. Tad atsisėsk ar pritūpk, kad tavo ir vaiko akys būtų viename aukštyje. Atsisakyk pamokamo tono, būk pagarbus ir suprantantis.

*Neskubėk patarinėti. Patarimo reikia tik tada, kai iš tiesų yra būtina pagalba, supratimas ir parama. Stenkis pastebėti tą akimirką.

*Neliepk vadinti tėčiu (mama). Jei tikrasis tėtis yra sveikas ir gyvas, vaikas manys, kad yra skatinamas išdavystei. Kaip vadinti, vaikas turi nuspręsti pats.

*Nesipykite prie vaiko. Girdėdamas suaugusiųjų ginčus ir barnius, mažylis pradeda svajoti, kad „ateivis" kada nors išnyks iš namų ir tada grįš tikrasis tėtis ar mama. Todėl pats pradeda kurstyti nesantaiką. Leiskite vaikui pajusti, kad gražiai sutariate. Taip pelnysite pasitikėjimą, vaikas nurims ir pradės jausti, kad kartu su tavimi gali būti gera.

*Nekalbėk blogai apie tikrąjį tėtį (mamą). Daug geriau seksis auklėti vaiką, jei abi šeimos sutars dėl auklėjimo, o tikrasis tėtis (mama) patars vaikui būti geram, klausyti patėvio (pamotės).

Tai įdomu

1. Vaikui daug naudingiau gyventi šeimoje su patėviu (pamote), nei tik su vienu tėvų.

2. Kanadoje atlikti tyrimai rodo, kad vaikas pripranta prie patėvio (pamotės) per pusantrų ar dvejus metus. Vyresnis vaikas, kol apsipras, gali praeiti penkeri ar net šešeri metai. Tik pripratęs prie naujojo šeimos nario ir naujų santykių vaikas pradeda juo pasitikėti.

3. Dvi šeimos tampa viena daug lengviau, jei abiejų sutuoktinių vaikai gyvena kartu.

4. Moterys, kurios augina savo vaikus iš ankstesnės šeimos kartu su naujo sutuoktinio vaikais, labiau prisiriša prie visų vaikų.

5. Gerus naujos šeimos santykius lemia kartu patirtos teigiamos emocijos, tęsiami ankstesnio gyvenimo ir naujai kuriami ritualai bei tradicijos.