Pavelas: Priklausomybė alkoholiui  42 metus mano gyvenimo pavertė siaubu

„Pradėjau gerti būdamas 10 metų. Pas tėvus ateidavo svečiai, matydavau, kaip jie linksminasi, geria, dainuoja, šoka. Tada galvojau, kad jeigu žmonės išgėrę yra linksmi ir geri – vadinasi alkoholis yra gerai. Kartu su trimis broliais ir seserimi galėjome daryti ką norėjome, jautėmės laisvi ir nekontroliuojami. Norėjome pasijusti suaugusiais ir elgtis taip, kaip daro mūsų tėvai“, - savo istoriją pasakoja didesnę gyvenimo dalį kalėjime praleidęs 54 m. Pavelas.


Alkoholį pirkdavęs iš mamos duotų kišenpinigių pietums mokykloje, o kai jų neužtekdavo, pradėjo vagiliauti. Gyvendamas prie Tauro alaus gamyklos, įsibraudavo į alaus daryklą ir vogdavo alų. Vėliau pradėjo vogti viską, kas įmanoma, kad tik prasimanytų pinigų.


Gyvenimą, kurį gyveno vartodamas alkoholį Pavelas vadina siaubu: „tėtį pražudė alkoholis, kai man buvo 13 metų. Vyresnis brolis prie degtinės butelio buvo nužudytas. Kitas brolis pasikorė. Sesuo nužudyta sugyventinio. Trečias brolis užduso begerdamas.“


Vaikystėje suformuota linksmo ir nepriklausomo gyvenimo nuostata svaiginantis sugriovė ir pirmąją Pavelo santuoką. „Nevartojanti alkoholio žmona po penkerių bendro gyvenimo metų pradėjo gerti kartu su manimi. Ir gėrė ne tik alkoholį iš parduotuvės, bet taip pat ir iš vaistinės, parfumerijos parduotuvių. Mums išsiskyrus, ji keletą metų gyveno sandėliuke ir mirė nuo tuberkuliozes. Iš pirmosios santuokos liko dukra, kuri su manimi nenori bendrauti“, - atsidūsta vyras.

 

Nepadėjo jokios reabilitacinės programos


Būdamas 19 metų, Pavelas jau buvo pripažintas chronišku alkoholiku. Sulaukęs dvidešimties, atsidūrė gydymo įstaigoje (Gydymo ir darbo profilaktoriumas, GDP), kurioje tais laikais buvo priverstinai gydomi chroniški alkoholikai ir narkomanai. Vieneri metai, praleisti šioje įstaigoje, ne tik nepagydė Pavelo nuo alkoholizmo, bet priešingai – sužalojo psichiką dar labiau: “jeigu ką nors blogo padarydavau ir mane dėl to pagaudavo bei nubausdavo, tai kitą kartą darydavau tą patį, tik gudriau, kad nepagautų“.

 Po GDP programos Pavelas vis tiek gėrė ir tęsė nusikalstamą veiklą. Jam vis norėjosi aštresnių pojūčių. Nuolatiniai išgėrimai, nusikaltimai, kalėjimas lydėjo visada. Visa tai privedė prie to, kad jis buvo nuteistas 15-ai metų kalėti už žmogžudystę. Tačiau net ir būdamas kalėjime Pavelas išmoko pasigaminti „samagono“ iš turimų produktų: saldainių, uogienės, mielių, žirnių, cukraus…

„Gydymo įstaigos gydo vaistais, bet neduoda jokios informacijos. Anoniminių alkoholikų programa, reabilitacijos kursai – tai užsiėmimai, kuriuose žmonės dalinasi tomis pačioms istorijomis kiekvieną dieną. Jos man nedavė jokios naudos“, - savo patirtimi dalijasi pašnekovas. 

 

Diena, lėmusi lemtingus pokyčius gyvenime


Kalėjime ilgą laiką kabėjo skelbimas, kad organizuojami užsiėmimai, kurie padeda išsivaduoti iš alkoholio, tabako ar narkotikų priklausomybių. Dažnai Pavelas jį praeidavo ir nereaguodavo. Tačiau vieną dieną, vedinas smalsumo, visgi nusprendė nueiti ir pasiklausyti ką ten gero papasakos. Užsiėmimus vedė savanorė Tatjana Ščiurina. Vadovaujasi mokslininko G. Šičko medicinos, psichologijos ir pedagogikos žiniomis pagrįstu gydymo metodu, ji detaliai papasakojo visą tiesą apie alkoholį, jo sudėtį, žalą organizmui, kam naudinga kad kuo jaunesni žmonės pradėtų vartoti alkoholį ir t.t., pateikė daug filmuotos medžiagos ir literatūros. Tai metodas be vaistų ir kodavimo, keičiantis žmogaus požiūrį ir mąstymą taip, kad jis nenorėtų svaigintis ne todėl, kad jam tai liepiama, o dėl to, kad to trokšta jis pats. Jos entuziazmas ir žinios paskatino toliau lankyti šiuos užsiėmimus.


„Tatjanai pačiai teko praminti sunkius kelius, kad tik jai leistų kalėjime savanoriškai vesti užsiėmimus ir padėti kaliniams atsisakyti priklausomybių, integruotis į visuomenę. Dabar kaliniai, kurie lanko šiuos užsiėmimus sako, kad penktadienis - jų laimingiausia diena, nes ateina Tatjana“, Pavelas džiaugiasi pažintimi, padėjusia atrasti gėrimo priežastis, išmokusia atleisti, nelaikyti susikaupusio pykčio. Apie metus trukę užsiėmimai ir bendravimas su T. Ščiurina padėjo suvokti, kad vyras nebenori mokėti už tai, kas jį žudo. Pasikeitęs požiūris į gyvenimą leido Pavelui iš kalėjimo išeiti 1,4 metais anksčiau.

            Nėra lengva integruotis į visuomenę


Jau vieneri metai kaip Pavelas nerūko ir dveji, kaip nebevartoja alkoholio. Vyras dirba statybose, kur didžioji dalis rūko ir išgeria, tačiau grįžti prie žalingų įpročių Pavelui net mintis nekyla. Išėjus iš kalėjimo nėra taip lengva integruotis į visuomenę ir susirasti pastovų darbą. Žiemą, kai darbo statybose nėra, Pavelas dalyvavo integracijos projekte „Mano guru: naujos galimybės darbo rinkoje“. Tai projektas, kuriame dalyvauja asmenys priklausomi nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų, išėję iš įkalinimo įstaigų, gyvenantys nakvynės namuose. Projekto metu dalyviai gauna nemokamą maitinimą, socialinių darbuotojų ir psichologų konsultacijas, jiems apmokamos viešojo transporto paslaugos, padeda susitvarkyti socialines pašalpas.

 

Pavelas džiaugiasi, kad noras griebtis alkoholio, tabako ar narkotikų nebekyla. „Per Kalėdas ant stalo stovėjo šampano butelis, tačiau jis taip ir liko nepradarytas. Per Naujuosius į svečius atėjo draugas su buteliu degtinės, kurios neparagavau. Viskas keičiasi į gera. Palaikau ryšį su Tatjana, esu jai labai dėkingas už tai, kad atvėrė man akis ir padėjo išsilaisvinti iš priklausomybės svaigalams“, - linkėdamas Tatjanai kuo didžiausios sėkmės ir didesnių pasisekimų nusišypso pašnekovas.

 

Kalbino Simona Čaplikaitė, istoriją paruošė Sigita Kriaučiūnienė, www.sveikuoliai.lt