Greitas gyvenimo tempas verčia suktis super greitu ritmu – darbai, projektai, mokslai, vis didėjantys reikalavimai ir galybė kitų veiklų neleidžia atsikvėpti. Nuolatinis skubėjimas, dažnai jį lydintis stresas, kad ir smulkios nesėkmės tarsi pačios tiesia ranką maisto link. Ir tada jau prasideda… Norėdami numalšinti nemalonius jausmus net nepastebime, kaip kalnas sumuštinukų, geras puskilogramis saldainių ar mėgstamų ledų (bijau net garsiai pasakyti – litras) lengvai „nugula“ skrandin.
Bet ar tikrai stresas gali įtakoti „apsivalgymą“?
UžMitybos specialistai teigia, kad maždaug kas antras žmogus yra išsiugdęs stiprų potraukį valgyti „paguodos” maistą – jo griebiasi patirdami stresą.
Mokslininkai įrodė, jog tarp virškinimo sistemos nervų ir galvos smegenų egzistuoja glaudus ryšys. Nerimas, susierzinimas ar prislėgta nuotaika sukelia nemalonumus, maudžiantį nerimą skrandyje, kuriuos laikome alkio jausmu (šie pojūčiai išties labai panašūs). Tereikia praryti gardų kąsnelį, ir šis pojūtis išnyksta.
Stiprių išgyvenimų metu į mūsų kraują patenka du pagrindiniai streso hormonai – adrenalinas ir kortizolis. Pirmasis hormonas padeda mums greičiau mąstyti ir judėti, pasitenkinti trumpalaikiu miegu, nubusti budriems ir aktyviems. Jis sudegina riebalų atsargas, jo padedami, nugalime sunkumus arba bent nepametame galvos ir nenuleidžiame rankų.
Tuo tarpu kortizolis susilpnina imunitetą, norėdamas prislopinti ligų simptomus, todėl paprasčiausia persišaldymo būsena ar gripas tęsiasi ilgai. Be to, kraujyje padidėja gliukozės kiekis. Jos gauname su maistu, kurio suvalgome kur kas daugiau nei įprastai. Taigi kortizolis tiesiog privalo dėl visa ko sukaupti solidžias riebalų atsargas, būtinas hormonams gaminti ir nervinėms ląstelėms stiprinti. Štai dėl ko labai greitai pilnėjame.
Vadinamuoju adrenalininiu streso laikotarpiu paprastai prarandame svorio, o kai tik problema įgauna chronišką pobūdį – pradedame pilnėti.
Bet koks džiaugsmas ar liūdesys sužadina adrenalino, o ilgalaikiai smulkūs nemalonumai, nerimas bei miego stoka padidina kortizolio gamybą. Suliesėti po „kortizolinio“ streso – gana sunku, nes hormoninė sistema tvirtai ketina prilaikyti riebalų atsargas iki kitų nemalonumų.
PriešYra nemaža dalis žmonių, kurie patirdami įtampą, valgo normaliai ar net mažiau.
Be to, kaltę dėl nekontroliuojamo valgymo kartais galima suversti ne tik stresui, bet ir hormonų pusiausvyros sutrikimui.
Vokiečių gydytojas Achimas Petersas iš Liubeko universiteto pateikė „egoistinių smegenų” teoriją. Kaip žinoma, streso metu jos sunaudoja daugiau gliukozės.
Jeigu sutrinka ryšys tarp smegenų ir energijos rezervų, smegenys ima reikalauti maisto net ir tuomet, kai dar yra sukaupta pakankamai energijos.
Bet tokie atvejai – daug retesni.
Apkūnumas tik atspindi mūsų vidaus problemas. Mes ne visada sugebame pašalinti streso priežastį, tačiau galime išmokti laiku atsipalaiduoti ir teisingai „perskaityti“ savo organizmo signalus.
Kūnas, išlaisvintas iš įvairių psichologinių gnybtų, pats pasakys, ar jūs išties tokie alkani, ar tiesiog susijaudinę, nuliūdę arba išsigandę. Deja, raumenų spazmus sukelia ne tik stresas. Visi mes nuolat, net miegodami, esame apimti įtampos, tai jau tapo įprasta būsena. Norint išmokti atskirti tikrą alkio jausmą nuo „pilvo smegenų“ reakcijos į stresą, reikia išmokti elementarių atsipalaidavimo būdų ir jiems skirti 10-15 minučių.
nutukimas/4355″>Nutukimas