Plastinės chirurgijos realijos

Per pastarąjį dešimtmetį plastinių operacijų kiekis išaugo maždaug dvigubai. Jau nieko nebestebina ne tik žvaigždžių, bet ir kaimynystėje gyvenančių moterų padidėjusi krūtinė ar patempta veido oda. Gali būti, kad netrukus plastinė chirurgija pasibels ir į jūsų gyvenimą, Juolab kad pasiūlyti ji tikrai turi ką.

Veido patempimas

Veido patempimo operacijos pradėtos atlikinėti dar XIX ir XX amžių sandūroje, nors oficialiai jos ir nebuvo minimos.

Tuo metu norėdami pašalinti vystančios odos raukšles chirurgai darydavo pjūvius palei plaukų augimo liniją, patempdavo odą, o tada ją susiūdavo. Tačiau jau po keleto savaičių pacientai pajusdavo nemalonias pasekmes: dėl tempimo veido raumenys susitraukdavo, ko rezultate oda ir vėl suglebdavo, o siūlės imdavo skirtis. Eskizai, kuriuose pavaizduoti pirmieji plastinei chirurgijai ryžęsi pacientai, labiau panašūs į Frankenšteino portretus, nei į grožio idealus.

Tačiau nepaisant didelių sunkumų plastinės operacijos neišnyko, o jau apie 70-tuosius metus JAV ir Vakarų Europoje jos buvo įprastas reiškinys.

Dabar chirurgai, tempdami odą, patempia ir poodinius raumenis, kas sumažina šalutinių reiškinių ir remisijos tikimybę.

Veido patempimo operacijos atliekamos su pilna narkoze, užtrunka keletą valandų. Kaip ir po bet kokios kitos chirurginės operacijos, jai pasibaigus kurį laiką dar vargina patinimai ir skausmas. Tačiau šie nemalonūs simptomai praeina greitai, o jau po keleto mėnesių galima įvertinti galutinį rezultatą – tada oda jau būna visiškai pripratusi prie savo naujo tonuso.

Greta klasikinio veido patempimo sparčiai populiarėja ir endoskopinė chirurgija, kai odoje padaromi itin maži įpjovimai (1-1,5 cm), per juos po oda įvedama mikroskopinė vaizdo kamera (endoskopas), kuri į televizoriaus ar kompiuterio ekraną siunčia vaizdo signalą, leisdama efektyviau stebėti ir kontroliuoti mikromanipuliacijų po oda eigą.

Endoskopinės antakių ir veido odos patempimo operacijos trukmė neilga, traumuojančių pasekmių tikimybė minimali. Be to, jei visiškai atsigauti po įprastos operacijos užtrunka 2-3 savaites, tai endoskopijos metodas šį procesą sutrumpina iki 7-10 dienų. Tiesa, endoskopinė chirurgija turi ir savų apribojimų: ji efektyvi tik šalinant minimalius trūkumus.

Plastinis veido patempimas išlieka efektyvus 10-15 m., o jiems praėjus rekomenduojama operaciją pakartoti.


Veido bruožų korekcija

Po to, kai aprobuotos pirmosios odos patempimo operacijos, pacientai vis dažniau ėmė teirautis, ar neįmanoma pakoreguoti veido bruožų, ragindami chirurgus lygiuotis į klasikinio grožio sukūrimą net ir netobulų bruožų veide. Taip atsirado operacijos, leidžiančios pakoreguoti nosies, antakių, smakro formą. Chirurgai, vadovaudamiesi dar Leonardo D aVinčio sukurtomis klasikinio grožio proporcijomis, ėmėsi analizuoti pacientų veidus ir aptardavo, kuri veido vieta yra labiausiai nutolusi nuo idealo bei ką su ja būtų galima padaryti.

Remiantis Leonardo DaVinčio kriterijais, idealus veidas turėtų atrodyti taip:

• Ausies viršūnė turi būti viename lygyje su antakiu;

• Akies plotis turi būti lygus atstumui tarp akių;

• Atpalaiduotų lūpų plotis turi būti lygus atstumui tarp tiesiai žiūrinčių akių lėliukių;

• Nosies ilgis turėtų būti lygus trečdaliui veido ir tuo pačiu ausies ilgiui bei atstumui tarp akių.

Šiuo metu profesionalams į pagalbą skuba specialios kompiuterinės programos, padedančios ekrane sukurti veido, kaip pacientas atrodytų po operacijos, modelį.

Dabar bene populiariausios – nosies operacijos, vadinamoji rinoplastika. Jos atliekamos ne jaunesniems kaip 15-16 m. pacientams (būtina sulaukti, kol galutinai susiformuos skeletas, taigi ir nosies kaulas). Rinoplastika atliekama su pilna narkoze, pacientai iš klinikos gali būti išrašyti jau po keleto dienų. Tiesa, būtent rinoplastika pirmauja ir ne iš karto pavykusių operacijų sąraše. Psichologai šį fenomeną aiškina tuo, kad žmonės nuo gimimo pripranta prie savo nosies formos ir pakitusi jos forma, nors ir tapusi idealia, jiems kelia diskomfortą ir nepasitenkinimą.

Dar viena populiari procedūra – otoplastika, t.y. chirurginė operacija, kurios metu koreguojama ausų forma. Pastaroji, kitaip, nei likusios operacijos, dažniausiai atliekama vaikams – ji gelbsti mažuosius nuo Atlėpausio pravardės. Atliekant šią operaciją paciento net nebūtina guldyti į ligoninę, procedūra atliekama su daline nejautra, trunka apie valandą ar trumpiau.


Silikoninės krūtinės legendos

Daugeliui žmonių plastinė chirurgija visų pirma asocijuojasi būtent su krūtinės didinimu. Šiuo metu mamoplastikai mielai ryžtasi jau nebe tik ekrano žvaigždės, bet ir niekam nežinomos namų šeimininkės ar biuro tarnautojos.

Tačiau krūtinės padidinimas – ne vienintelė mamoplastikos operacija. Šios operacijos gali pakeisti krūtinės formą, atkurti jos stangrumą po nėštumo ar staigaus sulieknėjimo bei su amžiumi prarastą krūtinės tonusą. Taip pat galima pakoreguoti krūtų asimetriją.

Etalonine krūtine laikoma krūtinė, atitinkanti šiuos reikalavimus:

• Mažas atstumas tarp krūtų;

• Putlaus ovalo forma;

• Krūtinės išorinis šonas maksimaliai artimas torso kraštui – tai vizualiai lieknina taliją ir suteikia krūtiniai iškilumo;

• Krūties viršutinė dalis, iki spenelio, eina tiesia įstrižai pasvirusia linija.

Ir nors šie kriterijai dar negarantuos pasisekimo tarp priešingos lyties atstovų, sakoma, kad krūtinė – kaip šukuosena: gražiausiai atrodo tokia, kuri tinka būtent jums.

Atliekant krūtinės didinimą dažniausiai naudojami silikoniniai implantai. 1958 m. pirmą kartą chemijos laboratorijoje sukurta medžiaga dabar yra viena populiariausių tarp plastikos chirurgų. Savo chemine struktūra silikonas primena paprastą stiklą. Jo atomai chemiškai inertiški, nereaguoja su kitais elementais, o pats silikono gelis turi savybę ilgam išlaikyti jam suteiktą formą.

Apie silikoninę krūtinę sklando daugybė legendų. Pavyzdžiui, dažnai teigiama, esą ji gali sukelti daugybę ligų, visų pirma – krūties vėžį. Tačiau moksliškai toks ryšys neįrodytas. Didžiausia tikimybė, kad krūtinę pakoregavus silikonu įvyks atmetimo reakcija, tačiau šiuolaikinės technologijos ir geros kokybės medžiagos leidžia šią riziką sumažinti iki vos 1-3 proc.

Mamoplastika atliekama su bendra narkoze, trunka keletą valandų (priklausomai nuo procedūros sudėtingumo). Tiesa, po operacijos pacientės jaučia diskomfortą dar 3-4 savaites: visą tą laiką būtina dėvėti specialią liemenėlę, palaikančią naujosios krūtinės kontūrus.

Plokščias pilvas

Pilvo plastika (abdominoplastika) taip pat gana sparčiai populiarėja. Ji leidžia pašalinti nuo pilvo srities riebalų sankaupas, patempti pilvo odą ir netgi kilstelėti pilvo raumenų sluoksnį.

Šios operacijos efektas išlieka ilgai, ji beveik neturi kontraindikacijų. Tiesa, medikai nerekomenduoja jos atlikti moterims, artimiausiu metu ketinančioms pastoti.

Liposakcija

Liposakcija, liaudyje vadinama riebalų nusiurbimu, leidžia atsikratyti nepageidaujamų poodinių riebalų sankaupų, dažniausiai – klubų, šlaunų, sėdmenų, smakro srityje.

Atliekant liposakciją probleminėse vietose padaromi nedideli odos įpjovimai (ne didesni kaip 0,5 cm), per kuriuos į poodinį riebalų sluoksnį įvedamas specialus tirpalas, skaidantis riebalus. Kai riebalų ląstelės atsijungia viena nuo kitos, į šią zoną įleidžiama medžiagos, siaurinančios kraujagysles, injekcija. Taip sumažinama vietinių kraujosruvų ir mėlynių susidarymo rizika. Po šių parengiamųjų darbų riebalai išsiurbiami specialia įranga, o oda susiuvama kosmetine, beveik nematoma siūle.

Nors liposakcija atliekama įvairaus amžiaus pacientams, pravartu žinoti, kad jei oda prarado elastingumą ir stangrumą, liposakcijos rezultatas nebus idealus. Po liposakcijos mėnesį rekomenduojama dėvėti specialius apatinius.

Riebalai gali praversti

Ir kokiomis tik priemonėmis nemėginama atsikratyti riebalų nuo įvairių kūno vietų! Tačiau ne paslaptis, kad kartais kūno riebalai gali būti netgi labai naudingi grožiui.

Vadinamasis lipofilingas – viena iš jauniausių plastinės chirurgijos sričių. Šios operacijos metu organizmo riebalai naudojami norint suteikti apimties ten, kur jos trūksta – pavyzdžiui, užpildyti raukšles.

Pirmosios tokio pobūdžio operacijos pradėtos atlikinėti dar XIX a., tačiau tada ertmės būdavo užpildomos parafinu. Ši medžiaga sukeldavo daugybę šalutinių reiškinių, taigi jos greitai atsisakyta.

Vėliau eksperimentuota su kaučiuku ir lateksu, tačiau ir vėl nesėkmingai. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atlikta pirmoji operacija, kurios metu buvo panaudoti riebalai, tačiau ji greitai buvo primiršta, kadangi itin sunku rasti švarų riebalų šaltinį.

Ir tik prieš 15-20 m., populiarėjant liposakcijai, chirurgams pagaliau atsivėrė kelias prie žmogaus organizmo riebalų. To paties paciento riebalus galima pašalinti iš vienos srities ir priedėti jų kitoje. Taip organizmo atmetimo ar alerginės reakcijos rizika tampa minimali.

Dabar lipoliftingo griebiamasi didinant lūpas, skruostus, lyginant smilkinių sritį bei gilias veido raukšles ir kt.