Poliomielito virusas yra vienas iš svarbiausių patogeninių agentų pažeidžiančių žmogaus centrinę nervų sistemą (CNS), dažniausiai sąlygojančių apatinių galūnių paralyžiaus išsivystymą su liekamaisiais reiškiniais visam gyvenimui. Archeologinė medžiaga byloja, kad poliomielitu žmonės sirgo dar iki mūsų eros.

1909 m austrų tyrinėtojas K. Landšteneris, apkrėtęs beždžionę medžiaga (stuburo smegenų suspensija ), paimta iš ligonio, mirusio nuo poliomielito, įrodė infekcinę šios ligos kilmę. Poliomielitas tapo intensyvių tyrimų objektu. 1949m. anglų mokslininkas K. Enders išskyrė poliomielito virusą audinių kultūroje ir nustatė 3 šio viruso tipus su būdingais kiekvienam tipui antigeniniais skirtumais, tačiau turinčius vieną bendrą C antigeną, apsprendžiantį epideminio poliomielito išsivystymą.

1804 - 1808 m. pavieniai šios ligos atvejai, diagnozuojami, kaip paralyžiai buvo minimi ir Lietuvoje. Vėliau, vis dažnėjant susirgimams, 1932 m. buvo pradėta oficiali poliomielito ligos registracija. Kasmet sergamumas didėjo ir buvo registruojama nuo13 iki 80 ligos atvejų. Nuo 1947 m. poliomielito registruojamų atvejų skaičius ženkliai augo, ypatingai pokario laikais: 1947m.. - 122; 1955m. – 332; 1958m. - 222 atvejai. 1955 m.

1959 m., panaudojant gyvą J. Sebino vakciną, Lietuvoje vakcinuota 530 000 gyventojų - pradėta vakcinacija sustabdė laukinės Poliomielito viruso padermės cirkuliaciją ir gyventojų sergamumas ženkliai sumažėjo. Atliktais tyrimais buvo nustatyta, kad šalyje cirkuliavo poliomielito I, II, III tipo virusai, tačiau dominuojantis buvo I šio viruso tipas.

1960 m buvo vakcinuota dar 1 840 000 žmonių bei atlikti seroepidemiologiniai tyrimai, įvertinant vakcinacijos efektyvumą ir vakcinos imunogeniškumą. Galutiniai rezultatai parodė, kad po plačiai taikomos vakcinacijos, sergamumas poliomielitu ženkliai mažėjo ir buvo beveik likviduotas. Pažymėtina, kad paskutinis, sukeltas laukinės poliomielito viruso padermės atvejis Lietuvoje, buvo užregistruotas 1972 m.

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Generalinė asamblėja 1988 m. priėmė rezoliuciją dėl globalinės poliomielito eradikacijos iki 2000 m. Tuo metu buvo optimistiškai tikimasi, kad padedant vakcinacijai šis tikslas bus pasiektas greitai. Pirmieji metai buvo daug žadantys, pasaulyje nustatytų paralyžiaus atvejų skaičius sumažėjo staiga ir ženkliai ir antro tipo poliomielito virusas buvo likviduotas jau 1999 m. Tačiau nepaisant šios sėkmės, globalinė poliomielito eradikacija buvo atidėta iki 2005 m.

Šiandien akivaizdu, kad užsibrėžtas tikslas dar nepasiektas, laukinio poliomielito virusai vis dar plinta keturiose endeminėse teritorijose: Nigerijoje, Indijoje, Pakistane ir Afganistane, o protrūkiai stebimi Afrikos ir Azijos šalyse (1 žemėlapis). 2009 m. buvo oficialiai pranešta apie 12 naujų laukinio poliomielito atvejų teritorijose, kuriose anksčiau nebuvo laukinio poliomielito viruso: 2 atvejai Mauritanijoje, 2 atvejai dviejose naujose Pakistano teritorijose, 2 atvejai Čade, 1 atvejis naujoje Afganistano provincijoje, 5 atvejai naujoje Indijos teritorijoje.

PSO iniciatyva yra sudarytos poliomielito likvidavimo sertifikavimo komisijos. Tokios komisijos yra kiekvienoje valstybėje, atskiruose pasaulio regionuose (pvz., Europos regiono) bei globalinė. Lietuvos poliomielito likvidavimo sertifikavimo komisija 2001 m. gruodžio 21 d. protokolu patvirtino, kad Lietuvoje nutraukta poliomielito viruso cirkuliacija gamtoje. Paskutinis poliomielito atvejis Lietuvoje buvo registruotas 1972 m. Europos regione paskutinis susirgimas "vietiniu" poliomielitu užregistruotas Turkijoje 1998 m. lapkričio 26 d.

Amerikos žemynas buvo pirmasis, sertifikuotas kaip laisvas nuo poliomielito. Tai įvyko dar 1994 m. 2000 m. laisvu nuo poliomielito buvo paskelbtas PSO Vakarų Ramiojo vandenyno regionas, o 2002 m. ir PSO Europos regionas. Tačiau net ir likvidavus poliomielitą atskiruose regionuose yra labai svarbu išlaikyti dideles skiepijimo apimtis ir taikyti kitas poliomielito kontrolės priemones. Kol pasaulyje yra nors vienas vaikas užsikrėtęs poliomielito virusu, visame pasaulyje išlieka grėsmė, kad žmogus užsikrėtęs juo endeminėje teritorijoje, gali virusą išplatinti bet kurioje šalyje.

Pagrindinė poliomielito kontrolės priemonė – skiepai. Taip pat yra labai svarbu diagnozuoti galimus susirgimus poliomielitu. PSO rekomenduoja ūmių vangių paralyžių registravimo ir tyrimo sistemą. "Ūmaus vangaus paralyžiaus" sąvoką rekomenduojama taikyti visiems vaikams iki 15 metų amžiaus, susirgusiems ūmia liga, kuri pasireiškia ūmiu raumenų silpnumo epizodu, nesvarbu kokia būtų nustatyta galutinė klinikinė diagnozė. Tokiems ligoniams pirmomis dienomis būtina paimti du išmatų bandinius ir juos ištirti virusologinėje laboratorijoje. Lietuvoje šiuos tyrimus atlieka Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro laboratorija.

iMed