Lietuvoje kasdien apie 50 žmonių išgirsta diagnozę „vėžys". Nemažai daliai sergančiųjų vėžio stadija būna vėlyva. Sergančiajam ir jo artimiesiems tenka spręsti ne vieną psichologinę dilemą. Lietuviai - psichologiškai nelabai raštingi, sunkiai moka įvertinti savo ir aplinkinių psichologinę būklę. Tai tik viena iš priežasčių, trukdančių gerai slaugyti sunkia liga sergantį ligonį. Taip pat psichologinių žinių stygius nepadeda išlikti ramiems sunkios diagnozės akivaizdoje.
 
Onkopsichologija - nauja sritis
 
Daugiau nei metus laiko psichologė Laura Bratikaitė teikia mūsų šaliai neįprastas onkopsichologines konsultacijas, tačiau iki šiol yra nevertinama kolegų onkologų. Nors onkologinėmis ligomis sergančiųjų artimųjų, kurie kreipiasi į ją pagalbos, psichologės kabinete ir netrūksta.
„Sveikatos psichologija mane domino nuo studijų laikų, dėl to pasirinkau sveikatos psichologijos magistrantūros programą. Iš vieno tinklalapio redaktorės sulaukiau pasiūlymo rašyti psichologinėmis temomis, teikti patarimų sergantiesiems onkologinėmis ligomis. Supratau, kad nežinau daugelio dalykų. Psichologams niekas nesuteikia tokių žinių, kas yra onkologinė liga, kuo šita liga specifiškesnė už kitas, ką psichologas turi išmanyti, kad padėtų pacientui. Galų gale, kokie yra veiksmingiausi taikytini metodai atskirose situacijose. Galima tam tikrą patirtį sukaupti dirbant, iš savo asmeninės patirties. Tačiau galima geriausią patirtį perimti iš tų, kurie jau ne vienus metus yra dirbę šioje srityje. Pradėjau domėtis, kur yra rengiami tokie specialistai, kad galėčiau kelti kvalifikaciją. Maskvos P. A. Gerceno Onkologijos mokslinių tyrimų institutas organizuoja tokius specializuotus kursus psichologams. Juos baigiau ir dabar įgytą patirtį taikau Vilniuje", - pasakojo psichologė L. Bratikaitė.
Onkopsichologė sakė, kad Rusijoje daugiau nei dešimtmetis veikia paliatyvios slaugos ligoninės, universitetai ir kitos medicinos mokymo įstaigos rengia specialius kursus, norintiems konsultuoti onkologinėmis ligomis sergančius žmones, jų artimuosius ir medikus, dirbančius onkologinėse ligoninėse. Rusija jau ne vienus metus sprendžia paliatyvios slaugos klausimus, analizuoja, kaip padėti mirštančiam žmogui kokybiškai nugyventi jam likusį laiką, kaip padėti jo artimiesiems išsaugoti psichinę sveikatą ir daugelį kitų klausimų.
L. Bratikaitės įsitikinimu, Rusijos paliatyvios slaugos ligoninės galėtų būti puikiu pavyzdžiu, kaip to pasiekti ir ką daryti. „Mes turim skausmo klinikas, kur gali kreiptis žmogus. Bet tai daugiau yra atskiro specialisto konsultacijos. Jeigu žmogus guli ligoninėje, jis sulaukia tokių konsultacijų iš slaugos personalo, medikų. Tačiau jeigu sergantis žmogus yra namie, jo artimiesiems reikia spręsti daug klausimų: kas suleis vaistus, vartys ligonį, tvarstys. Būna kokia nors kritinė situacija, jie nežino, kaip reaguoti, kyla panika. Kviečiama greitoji pagalba, bet dažnai iškilusi situacija viršija greitosios pagalbos medikų kompetencijas", - sako onkopsichologė.
 
Paliatyvi slauga
 
Onkopsichologė L. Bratikaitė sako, kad šiuo metu onkologijoje egzistuojančios gydymo metodikos yra diskutuotinos. „Sunkius skausmus patiriantis onkologinis ligonis gauna morfijaus, tai nuskausminamasis vaistas. Tačiau kai kuriems būna per mažai nustatytos normos, jiems reikia didesnių dozių, tačiau jam neduoda, nes baiminamasi, kad žmogus taps priklausomas. Išties juokinga apie priklausomybės grėsmę kalbėti žmogui, kuriam liko gyventi mažiau nei metai. Ar verta galvoti apie tai, ar jis mirs priklausomas? Gal geriau galvoti, ar jo gyvenimo kokybė bus kiek įmanoma geresnė. Aš jau nekalbu apie tuos, kurie kartu su tokiu žmogumi guli vienoje palatoje. Jeigu jų būklė būna geresnė nei to kenčiančio žmogaus, ji ima greitai prastėti matant kenčiantįjį. Žmogus mato tuos skausmus, mato tokią pačią diagnozę turinčio žmogaus agoniją, jis perima jo kančią", - sako onkopsichologė.
Pagrindinė užduotis paliatyviojoje medicinoje - sergančiojo gyvenimo kokybė. Paliatyvioji terapija yra skirta nepagydomiems žmonėms, sergantiems nepagydomomis ligomis. „Kartais klaidingai galvojama, kad paliatyvių pacientų būklė yra tik skausmo valdymas, tokiam pacientui reikalinga ir psichiatrinė, ir psichologinė pagalba. Apie 60-70 proc. paliatyvių ligonių išgyvena psichologinę mirtį", - sako psichologė.
L. Bratikaitė prisiminė savo klientą, kuris pasakojo, kaip jo mama šaukė: „Išvežkite mane į mišką ir palikite." Vaikus tai labai traumavo. „Jie skambino ir klausė, ką daryti. Buvo akivaizdu, kad tai moteriai sutrikusi sąmonė. Praeis kiek laiko, ir ji paprasčiausiai neprisimins, kad taip šaukė. Paliatyvusis pacientas patiria didelio pykčio priepuolių, ką nors mato, ima kažko bijoti. Kaltina artimuosius, jog jie nori jį nunuodyti. Artimiesiems tokie pasakymai eina kaip peiliu per širdį. Jie galvoja, kad galėtų padaryti daugiau dėl savo artimo žmogaus gerovės, tačiau neišmano, ką jie galėtų padaryti. Artimiesiems labai reikalinga konsultacija, kad jie suprastų, jog tai nėra tiesiogiai nukreipta į juos. Tai yra tiesiog sergančiojo žmogaus trinkančio mąstymo ir suvokimo padarinys", - aiškina specialistė.
Paliatyvioji medicina padeda spręsti artimiesiems ir labai buitiškus klausimus, pavyzdžiui, kaip gydyti pragulas. „Dabar neretai artimieji susižino, kaip tą ligonį vartyti, koks turi būti čiužinukas. Kaip prižiūrėti pačias pragulas, kuo jas tepti. Žinau, kad žmonės kartais namų sąlygomis prakerpa tas pragulas paprasčiausiomis žirklėmis, nes jas reikia valyti. Tokie dalykai, deja, vyksta... Ir kai pagalvoji, kokio turi būti psichologinio stiprumo žmogus ir kaip jis traumuojamas, jeigu jis savo mamai ar tėčiui daro tokias procedūras?..
Vieni supranta, kad vaikai neturėtų to matyti, kiti apie tai nepagalvoja. Visokių būna būklių, vieni greitai užgęsta, kitų ėjimas mirties link būna labai ilgas. Tokiais atvejais, mano manymu, turėtų būti didesnė parama iš sveikatos priežiūros srities specialistų", - įsitikinusi onkopsichologė.
 
Artimiesiems sunku
 
Julija Kvedorelytė prieš puspenktų metų palaidojo mamą. Moteris apie mamos diagnozę sužinojo, kai jai buvo vos dvidešimt. Julijos mamai buvo nustatytas trečios stadijos krūties vėžys. „Tuomet mažai žinojau apie onkologines ligas. Tik praėjus keleriems metams po mamos diagnozės, visuomenėje pradėta daugiau kalbėti apie krūties vėžį, apie patikrų svarbą. Mums teko spręsti nemažai mamos slaugos klausimų. Nors mama iki paskutinės gyvenimo akimirkos stengėsi saugoti mus nuo savo ligos. Ji niekuomet prie mūsų nekeitė tvarsčių, niekuomet neleido jų keisti mums, nenorėjo, kad mano sūnus eitų į ligoninę. Vertinant tą iš dabartinių pozicijų, galvoju, kad ji buvo teisi, kai taip elgėsi. Tuomet ir taip buvo sunku, o fizinis jos skausmas būtų buvęs mums, vaikams, dar didesne našta", - sako Julija.
Moteris prisimena, kad jos mamai gydytojai nepagražindami realybės sakė, jog ji mirs. Julija onkologinėje ligoninėje sutiko vos kelis medikus, kurie suvokė, kas yra paliatyvi slauga. Jie pagarbiai elgėsi su jos mama, stengėsi suteikti kuo daugiau informacijos jai ir jos seserims. Tokiu išprusimu nepasižymėjo greitosios pagalbos medikai, kuriuos Julijai ne kartą tekdavo kviesti pablogėjus mamos būklei.
Vilniuje gyvenanti Julija turi ne vieną draugą, slaugantį onkologinėmis ligomis sergančius artimuosius. Moteriai skaudžiausia, kad nei ji tada, nei jos pažįstami dabar nesulaukia psichologinio palaikymo. „Mamai buvo diagnozuota trečia vėžio stadija, jos kūne buvo metastazės, tačiau mama dar gyveno apie ketverius metus. Jie psichologiškai buvo sunkūs visiems - ir mums, ir jai. Džiaugiuosi, jog mūsų santykiai buvo geri, kad mes stengėmės išnaudoti tą laiką, kuris mums buvo likęs", - sako Julija.
Asmeninė vilnietės patirtis leidžia jai nesibaiminti atviresnių pokalbių su tais, kurie savo šeimoje slaugo onkologine liga sergantį žmogų. Tačiau Julija suvokia, kad tai yra didelis išbandymas kiekvienam žmogui ir kiekvienai šeimai.
 
Psichologinis išprusimas
 
L. Bratikaitė vienu iš savo veiklos tikslų vadina psichologinio nusiteikimo ir pasveikimo populiarinimą. „Pagalbos formų sunkiai sergančiajam yra įvairių - relaksacijos, vaizduotės pratimai, kurie padeda pasirengti operacijai, gali sumažinti šalutinį gydymo poveikį. Daug kur psichologija gali surasti savo vietą, talkinti ir padėti. JAV, Kanadoje tai praktikuojama labai seniai, ir ten jau net nesuvokiama, kaip tai galėtų būti atsieta. Psichologinė pagalba priskirta prie palaikomosios medicinos kaip būtinas dalykas", - pasakojo onkopsichologė.
Ji įsitikinusi, kad mūsų visuomenėje daugeliui psichologinės kompetencijos trūksta. Retas sugeba įvertinti savo psichologinę būklę, nusakyti, kaip jaučiasi, suprasti, ar tai jau yra depresijos požymiai, ar dar normalu taip jaustis toje situacijoje. Patys žmonės nesupranta savo jausmų, nesuvokia baimės, kaltės išgyvenimų.
Apie 60 proc. onkologijos pacientų reikalinga psichologo pagalba. Ypač sunkūs ligoniai (gulintys, be galūnių, tiems, kuriems greitai ir stipriai pasikeitė gyvenimas) - iki 77 proc. patiria depresiją. L. Bratikaitė suvokia ir tai, kad ne visi, kuriems reikia psichologo pagalbos, prisileidžia tokius specialistus. Todėl ji mano, kad psichologinių žinių reikėtų daugiau turėti sergančiųjų artimiesiems.
Dar viena pažeidžiama visuomenės dalis - medikai. „Medikai, kurie suserga onkologinėmis ligomis, jie vėliau nei kiti žmonės be medicininio išsilavinimo kreipiasi pagalbos dėl savo ligos. O kai vis dėlto pasitikrina, jų emocinė reakcija būna daug pesimistiškesnė, negu to žmogaus, kuris neturi medicininio išsilavinimo. Jie iš karto galvoja apie diagnozę, apie galimus gydymo būdus, apie ligos baigtį. Turėdami daug medicinos žinių, jie labiau bijo. Kartais jie nesigydo arba ryžtasi pakelti prieš save ranką. Minimalios žinios yra reikalingos, tačiau kai žinių yra per daug, susiduriama su dar vienu kraštutiniu elgesiu", - teigia psichologė. L. Bratikaitė sako, jog onkologijoje yra daug povandeninių srovių ir išsilaikyti tokioje nelengvoje situacijoje sunku, nors įmanoma. „Tereikia turėti žinių ir nebijoti paprašyti pagalbos", - taria onkopsichologė.
 
 
Keletas svarbių ir reikalingų patarimų
  • Pasakius diagnozę „vėžys" žmogaus vieno negalima palikti bent jau dvi valandas. Sergantysis sako „palikite mane vieną". Jam negalima likti visiškai vienam. Vertėtų būti bent jau už durų ir kartkartėmis užeiti į palatą ar kambarį. Sakoma, pirmas dvi valandos, kai žmogus yra šoko būsenos, jis gali pakelti ranką prieš save.
  • Artimieji ir pats sergantysis, sužinoję diagnozę, nori surinkti kuo daugiau informacijos apie savo ligą. Artimieji, ieškodami informacijos ir pateikdami ją sergančiajam, turėtų orientuotis į pozityvią informaciją. Nereikia pasakoti ar skaityti ligos istorijų su bloga pabaiga.
  • Apie šalutinį gydymo poveikį pasakoti reikia, bet nesistengti išvardyti viską.
  • Nereikia su sergančiuoju kalbėtis apie tolimą ateitį (pavyzdžiui, apie galimus atkryčius, nes niekas nežino, kas bus toliau). Geriau kalbėti apie artimesnius įvykius (pvz., pasakymas: „Kai pasveiksi, važiuosim žvejoti" dar iš lovos nepasikeliančiam žmogui atrodo kaip tolimas sapnas, o pasakymas: „Kai tik galėsi atsisėsti, atsinešiu šachmatus ir sužaisim partiją" atrodo visai realus ir išties pasiekimas dalykas.
  • Neretai naikinantis žmogaus organizmą gydymas gali stipriai traumuoti žmogaus psichiką, kadangi reikia priimti psichologiškai labai sunkų sprendimą - norint kažką išsaugoti, turi apsispręsti kažką sunaikinti. Toks jausmų dvilypumas išties kankina žmogų.
  • Labai svarbu padėti žmogui rasti vidinių jėgų, motyvų, kurie skatintų jį pasveikti. Kartu atsakyti į klausimą: dėl ko verta pasveikti? Kam reikalinga žmogui būti sveikam? Vieniems tai būna rūpestis ir pareiga dėl vaikų. Kiti galvoja apie kažkokius konkrečius darbus, kuriuos turi ar nori padaryti.
  • Tyrimais įrodyta, kad atsakingesni žmonės, turintys stiprų pareigos jausmą, reaguoja ne taip emocingai ir stengiasi kuo greičiau pasveikti. Tų, kurių atsakomybės jausmas mažesnis, labiau lepesni žmonės sveiksta lėčiau. Tyrimai rodo, jog tam tikros asmenybės ir charakterio savybės padeda kovoti su sunkia liga.

iMed

Prostatos vėžys

Kiaušidžių vėžys

Krūties vėžys

Kasos vėžys