Nežinau ką daryti, ar atleisti žmonai? Man 28 metai, esu aukštas
simpatiškas vyrukas, žmonai irgi 28-eri. Pragyvenome santuokoje 7 metus kartu.
Turime du vaikus. Iš šono atrodė, kad buvome ideali pora ir šeima. Mylėjau ją iš
visos širdies! Nekada net balso nekeldavau. Gėlės, žvakės, vakarėliai, bet ne
per daug. Žmona sakė, kad daug dirbu, bet dirbau kaip ir visi (nuo 8 iki 19
val.) tik tam, kad mano šeima gyventų gerai. Šeštadienį – sekmadienį kartu. Mane
žmona irgi labai mylėjo, bet…
…Iki pirmo sūnaus gimimo. Pajutau, kad jos meilė sumažėjo, bet daug
galvojau, skaičiau, kad motinos daugiau kreipia dėmesio vaikui – na, čia
natūralu…
Po trejų metukų gimė antras sūnus – jos jausmai man visai beveik prapuolė, bet
irgi šitą supratau ir stengiausi ją mylėti gerbti… Ir 2008 m. gruodžio
pradžioje pajaučiau, kad su mano žmona kažkas ne taip… Sakė ji man, kad dėl
prastos sveikatos kreipėsi pas daktarą. Pagalvojau, kad susirgo mano brangioji.
Per Kalėdas buvome pas mano močiutę kaime. Už stalo mano žmona sėdėjo kaip
palaidojusi artimą žmogų, visi tai pastebėjo. 25d. vakarą jau lovoj savo namuose
aš neiškentėjau ir paklausiau kas atsitiko, galvojau, kad pasakys, kad susirgo
sunkia liga, o pasakė, kad pamylėjo kitą…
Man buvo šokas, man kaip ranką nupjovė, norėjau pasikarti, bet gaila vaikų,
aš ją labai mylėjau ir dabar myliu, bet nežinau… Šiai dienai ji atsiprašinėja,
nori pabandyti vėl iš naujo. Bet aš praradau pasitikėjimą. Sudaužytos vazos
nesurinksi…
Iki šiandienos gyvenom po vienu stogu – bet šiandien gražiai paprašiau, kad
pagyventų pas tėvus, nežinau, ar gerai padariau, išvažiavo – nors labai
nenorėjo???… Žmona sakė, kad daug dirbau, mažai kalbėjomės. Bet nemanau, kad
iš karto jai reikėjo pulti ieškoti naujo vyro. Sakė, kad su kitu ji draugavo
apie pusę metų…
Ieškojau pas save minusų, na, esu ožiaragis, truputį pesimistas, bet labai
stengiaus šeimai. Turėjome viską, gražius sveikus vaikus, didelį butą, keliones
į šiltus kraštus, žmona turėjo automobilį, su kuriuo važinėjo ji į tuos savo
sporto klubus, kur ir susipažino su nauju draugu…
Patarkit man, prašau, nežinau ką daryti, atrodo, kad myliu ją dar – bet nelabai
galiu atleisti ką padarė… Man labai sunku ant dūšios… AČIŪ!!!
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Patirta išdavystė žmogui sužadina daug nemalonių jausmų: nusivylimą savimi,
mylėtu ar vis dar mylimu žmogumi, nepasitikėjimą, pyktį, nuoskaudas, klausimus,
kas buvo ne taip ir kaip gyventi toliau. Dėl to labai suprantama jūsų būsena,
kai galvojate, ar žmona, pasirinkusi kito vyro švelnumą, dėmesį, verta
atleidimo.
Visgi šiame atsakyme, pirmiausia norėčiau kalbėti apie tai, jog jūsų žmonos
išdavystė, nors ir visai nepateisinama, nėra netikėtas elgesys. Iš jūsų
aprašytos situacijos panašu, jog judviejų bendravimas šeimoje nebuvo labai
atviras. Kaip supratau, dagiau apie žmonos sunkumus sužinodavote iš literatūros,
o ne iš jos pačios. Kita vertus, jos išsakytas nepasitenkinimas ilgu jūsų darbu
ir bendravimo trūkumu jums neatrodė tokia reikšminga problema, į kurią vertėjo
atkreipti dėmesį.
Pasiteisinimas, jog visi dirba daug ir stengimasis, kad žmona turėtų mašiną,
didelį butą, prabangias keliones, vis dėl to nepadėjo išsaugoti savo moters,
kuri greičiausiai pritrūkusi, kad būtų pasirūpinta ne tik jos kūnu, bet ir
siela, pasirinko kito vyro draugiją. Neištikimybė yra silpnumo, dažniausiai
nelaimingumo pasekmė. Jūsų žmona taip pat atsakinga už tai, jog nesugebėjo jums
išsakyti savo vidinių troškimų. Tačiau kadangi laišką parašėte jūs, daugiau
galiu kalbėti apie jūsų atsakomybes, kurių taip pat neišpildėte iki galo.
Kartu esate nemažai laiko. Turite du vaikus. Tiek gyvenimas šeimoje, tiek
mažylių auginimas pareikalauja labai daug jėgų. Nuovargis, kylančios emocijos,
dažnai atsirandantis nepasitenkinimas dažniausiai nukreipiamas į artimiausią
asmenį šeimoje – sutuoktinį.
Jei vyras ir žmona neskiria laiko atviram pokalbiui, savo jausmų išsakymui,
ryšys silpsta. Jį vargiai gali palaikyti patogi materialinė aplinka. Skiriant
laiko šeimai, svarbu nepamiršti, jog šeimoje svarbiausias asmuo yra sutuoktinis.
Dėl to kiekvieną kartą vertėtų galvoti, kuo jis gyvena, klausti, ko jam reikia
ir kaip jūs galite prisidėti prie jo geros savijautos.
Ir būtina kalbėtis. Jūsų įsivaizdavimas, ko reikia jūsų žmonai, gali labai
skirtis nuo tikrųjų jos poreikių, kas, panašu, šį kartą ir įvyko. Nors išdavystė
tikrai pats skaudžiausias būdas parodyti, jog sutuoktiniui yra blogai, vertėtų
joje įžvelgti ir teigiamą pusę. Panašu, jog jūsų santykiai jau seniai apmiręs.
Ir jūs to nepastebėjote, tol kol žmona nepasirinko kito žmogaus.
Iš to, jog ji gailisi, greičiausiai turi bent mažą troškimą gyventi su jumis
šeimoje, tik gal kiek kitokioje. Jums tai gali būti proga peržiūrėti savo
santykius ir, jei tikrai mylite savo žmoną, išgirsti ją, išmokti su ja bendrauti
ne tik apie buitį, vaikus, bet ir apie vienas kito jausmus ir troškimus.
Ar atleisti žmonai, galite nuspręsti tik jūs. Kita vertus, atleidimas nėra
vienas momentas. Natūralu, jog jums teks išgyventi daug jausmų: pyktį, norą, kad
žmona kentėtų taip kaip jūs, abejones savimi, norą dalintis savo nelaime,
galiausiai atsirandantį supratimą ar galite atleisti ir toliau kurti santykius
po išdavystės ar tiesiog viską užbaigti.
Sėkmės ir stiprybės. Vaida